Gabalėliai karneolio, lazurito, nefrito –
Po centimetrą meistras dėlioja paveikslą.
Kiekviena dalelė savaime brangi,
O draugėn sudėjus – nuostabi visuma.
Deng Ming-Dao
Sykį ligoninės koridoriuje laukiau eilės pas gydytoją. Ilgai laukiau, net valandą su puse. Bet vietoje to, kad piktinčiausi, kaip blogai čia gyventi, kad emigruoti reikia, pertransliuojant viskuo nepatenkintos liaudies žodžius, per tą laiką tiesiog stebėjau aplinką: kas naują ligonį atveža, kas pats dar ateina šiaip ne taip svirduliuodamas, kas vizito pas gydytoją, kas skuba į kabinetą, o kas nuleidęs galvą, ištinęs ir abejingas sėdi vežimėlyje nei gyvas, nei miręs. Tada kažkodėl iškilo keistas palyginimas.
Štai, įsivaizduokite žmonių minią, turinčią neatidėliotinų reikalų (tame tarpe ir sveikatos), karjeros, grožio standartų, artimųjų nuomonių bei lūkesčių, pinigų skonio įkaitų, lekiančią gatve. Visi šie civilizacijos primestieji rūpesčiai staiga nublanksta prieš tą ryškų vaizdą, kai akis į akį susiduri su kita realybe. Ne ta kasdiene, persmelkta vidinės tuštybės bei nykumos tvaiko, bet tąja skausmingąja, kuri atitraukia nuo spalvingų žaidimų dekoracijų, garsų kakofonijos, juoko vien dėl paties juoko, ir atveria tai, ko, tikriausiai, visi labiausiai vengia – gyvą kančią be jokios lėliškos kaukės, pagražinimų, kiautų, fantazijų.
Tai jis – tas valkata, netikėlis, nelaimėlis paskutinis, kelių bobučių žodžiais tariant, išsigimėlis. Mintyse šmėkščioja vaizdas, kaip minia frakuotųjų kurmių sliuogia gatve taip aristokratiškai abejingi vienas kitam, kas į vieną, kas į kitą pusę, o šalimais, kažkur parduotuvės kamputyje visas sustiręs, sustingusiomis akimis klūpi pasišiaušęs nuogas kurmiukas. Tada tas kurmiokas atsiduria ligoninėje, rūpestingosios slaugytojos jį maudo, rengia, kalbina lyg pasimetusį vaiką ir susiėmusios už galvos dūsauja: „toks jaunas, o jau jam viskas“.
Tai yra kančia, dvasinis veidrodis, praraja, kuri buvo pastatyta tiesiai prieš mane vežimėlyje lyg niekur nieko. Tarsi kokie ten dievai danguje pokštautų: „tai ar tikrai tau dar ko trūksta?“. Pasijutau lyg pats juodžiausias kurmis (tikiuosi visi planetos kurmiai nesupyks, kad panaudojau jų vardą tokiame kontekste) visoje šioje Požemių karalystėje – karalystėje, kuri lyg sunkiai pūškuojantis debesėlis plauko virš tykių lygumų lauko. Išvydau save su visomis mizeriškomis negalėmis ir galiomis. Bet tuomet dingtelėjo kita mintis – iš tos pačios realybės kitos pusės – kiekvieno kančia yra tokia, kiek jam jos reikia ir kiek duota. Ir tai nereiškia, kad to ar ano kančia yra mažesnė už to ar kito. Kančia yra reliatyvus reikalas bei neišvengiamas šio pasaulio reiškinys, tačiau, jei atidžiau pažvelgsi į tos prarajos centrą, manding, ateis, nors ir miglotas suvokimas, kad iš esmės, vis dėlto, visą šį kančios ratą nuolat, laikmetis po laikmečio atkuria, perkuria, perduoda bendros žmonijos sąmonės vienokie ar kitokie įsitikinimai.
Palikim kančios klausimą kiekvieno asmeniniam pamąstymui. Pakaks ir frakuotojo aklojo kurmio palyginimo su mažuoju nelaimėliu ligoninėje. Sustokim, tarkim ties šiomis, vieno Dao filosofijos atstovo mintimis: „Kaip sužinoti, kada jūsų gyvenimas pakrypsta į nuosmukį? Tada, kai pavidalai jums tampa svarbesni už esmę; etiketas ir dorovės taisyklės – svarbesnės už supratimą ir teisingumą; veiksmų tvarka – svarbesnė už kūrybiškumą; įgeidžių tenkinimas – svarbesnis už dosnumą; patriotizmas – svarbesnis už nuosaikų valdymą ir išmintingą požiūrį į kitas tautas; pats valgymas – svarbiau už maitinimąsi; opera – svarbesnė už paramą vargšams ir benamiams; asmenininiai patogumai – svarbesni už artimųjų kančias; asmeninės ambicijos – svarbesnės už teisingumą; visuomeninė padėtis – svarbesnė už labdarą; akademija – svarbesnė už gatves; savo nuomonės reiškimas – svarbesnis už kitų išklausymą; kitų žeminimas – svarbesnis už nuoširdų bendravimą; mokslingumas – svarbesnis už paprastus veiksmus; stilius – svarbesnis už paskirtį; knygos – svarbesnės už mokytojus; praktiniai sumetimai – svarbesni už vyresniųjų išmintį. Kai pajuntate, kad yra taip, esate netoli nuosmukio“. Grįžtant vėlgi prie kančios centro, matome viena – kuo daugiau esame susirūpinę tuo, kas, geriau įsižiūrėjus, neatrodo taip reikšminga, tuo labiau tampame abejingesni tam, kas slypi už žmogiškojo drabužio – kūno. Tai yra – pamatiniam centrui, didžiajai esmei.
Pastebėjimai ligoninėje – tik trumpas mirksnis, palyginus su kita nuojauta apie tai, jog gali būti, kad šis pasaulis pats savaime yra ligoninė tiems, kurie nuolat susiduria su kančios fenomenu. Dažniausiai čia sutiksi ligonį, tačiau dar rasis gydytojai, slaugės, konsultantai sveikatos klausimais, netgi netradiciniai veikėjai, žodžiu tie, kuriems rūpi visi, kurie neranda dvasios ramybės. Nors gali atrodyti, kad čia gydosi tik silpnavaliai, pasimetėliai ir kiti pažemintieji bei nuskriaustieji, visi turi pereiti gydymo kursą. Tam neturi reikšmės itin gera asmeninė ar šeimos karma, ėjimas dvasiniu keliu taip pat negarantuoja išimčių. Dėl to nereikia garbinti nieko, išskyrus Kūrėją ir jo nutiestus kelius. Šioje ligoninėje daugiausia laimi tie, kurie su didele kantrybe siekia piligrimo kriauklės – Šv. Jokūbo kelio simbolio. Na, o tie, kurie nieko nebesiekia, o sulig kiekviena diena vis labiau susilygina su šia ir anapusine realybe vienu kūnu, vadinami mistikais. Vis dėlto, žiūrint iš pat seniausio laikmečio taško, piligrimo kriauklė yra labai reikalinga žmogaus dvasinei brandai.
Jaučiu tylią padėką žmonėms, kurie nebijo keliauti tuoju, tarkim, Šv. Jokūbo keliu. Štai šalyje žinomas režisierius Jokūbas Vilius Tūras piligriminę kelionę į Santiago de Compastela pradėjo nuo pat savo namų Vilniuje – į Šv. Jokūbo kelią įžengė nuo Žirmūnų ir pėsčiomis ėjo net 205 dienas. Jokūbas taip iš naujo gyventi pradėjo: „Gėriau – kad susinaikinčiau, išėjau – kad gyvenčiau“. Ir dar kitų pavyzdžių rasi, kurie nustebintų ne ką mažiau. Piligrimo kriauklės keliautojai turi vieną bendrą bruožą – galiūnišką drąsą išnirti iš po chaotiškų vandenų ir plaukti taip, kad nė bangelė nesujudėtų. Triukšmas nepadės nutildyti dvasios bangavimų, o taškymasis tuo drumstu vandeniu į kitus, tuo labiau neišmokys plaukti savarankiškai.
Visada išliks „madinga“ pašiepti tuos, kuriems toji Šv. Jokūbo kriauklė yra brangi ir asmeniškai ypatinga. Bet kas, kas veda į gyvą gyvenimą, o ne tą, kuris primena kažką panašaus į apkvaišusio, nuolat besispardančio, irzlaus asiliuko bliovimą, yra vertas didžios pagarbos. Asmeninė patirtis yra svarbesnė už gajus teiginius, kaip, pavyzdžiui: „Pasakos, visa tai – tik pasakos!“, arba: „Mano Dievas vienintelis, o tavasis – klaidingas“. Kai mintyse perkratau visus šiuos prieštaravimus dėl piligrimo kriauklės reikalingumo ar nereikalingumo, galiausiai, lyg ant virvelės suneriu visas tas išklausytas, perskaitytas, viena ausimi girdėtas ar nujaustas istorijas, lyg krištolo karoliukus, ir matau, kaip kiekviena jų užtvirtina kitą, esančią šalia. Lygiai taip pat ši dermė kokybe nesiskiria nuo tų istorijų, kurios, nors ir neturi kokios nors kriauklės, žyminčios konkretų bendruomenės sąmonės ir simbolių lauką, bet yra lygiagrečios savo kryptimi bei esme.
Kaip tas nuogas nususęs kurmiokas įsispraudęs kur kamputyje, taip neretai mėtoma ir vėtoma Piligrimo kriauklė. Kaip tie išdidūs frakuotieji kurmiai, taip ne sykį elgiamasi, kai atmetamos pamatinės tiesos, o tuo labiau tiesa, jungianti ir skatinanti atsiverti, o ne ieškoti vis naujų, išmanesnių, patogesnių tiesų. Turbūt taip jau yra, kad dažnam norisi to asmeniškai naudingo apibrėžtumo, o ne simbolinės jungties, kuri savy talpina grūdą, praaugantį minčių sąšlavynus ir paliekantį tuščios erdvės šviesai. Nes kai pradedi atsikratyti šiukšlėmis, matai, jog nėra reikalo jų toliau krauti, kad ir kiek erdvės aplink turėtum. Tada, patyliukais, kitu tonu išgirsti skambančią kriauklę, asiliukų monotoniškas mantras, net kančią, paliegusiu kūnu, įsispitrijusią kažkur nei čia, nei ten. Turbūt jau taip yra, kad vis mokaisi klausytis ir mokaisi lyg apkurtęs ligonis, užsispyrusiai tikintis savo gebėjimu klausyti. Patyliukais viskas įmanoma.