Šiandien švietimo politikos klausimas yra itin aktualus (tuštėjančios mokyklos dėl emigracijos, švietimo sistemos trūkumai ir taip toliau). Kai tik atradau šį darbą, parengtą prieš penkerius metus studijų laikais Švietimo politikos kursui, iškilo nemaža klausimų apie kūrybiško ugdymo reikšmę. Tad dalinuosi šiuo darbu – švietimo scenarijumi ir su Jumis : ).
Mokymo sistema Lietuvoje bei kitose šalyse yra grindžiama humaniškumo, demokratiškumo bei atsinaujinimo principais. Tačiau neakcentuojama mokymosi proceso reikšmė individualybės raidai. Lietuvos švietimo įstatymo nuostatų trečiajame straipsnyje minimas vertybinis aspektas bei socialinių gebėjimų ugdymas. 2008 metų Švietimo problemos analizėje nurodoma, kad lavinimo sistema labiau orientuota į pagalbą nepažangiems mokiniams, o gabiems mokiniams skiriama mažiau dėmesio. Kita vertus, esminė nepažangaus mokymosi problema yra ne tik motyvacijos trūkumas, skirtingi gebėjimai ar elgesio problemos.
Dažniausiai pamokos orientuojamos į žinias, pateikiama per daug informacijos, mokytojai neatsižvelgia į kiekvieno vaiko gabumus bei potencialą. Pažymėtina, jog privalomas mokymas iš esmės „įrėmina“ mokinį. Vieni iš prigimties yra gabūs, pasižymi aukštu intelektu, bet daugumai sunku sukoncentruoti dėmesį vienam ar kitam dalykui, suprasti dėstomą medžiagą. R. Girdzijauskienė situacijos tyrime „Mokinių kūrybiškumo ugdymas Lietuvoje“, remiasi vienu kūrybingumo tyrinėtojų R. Sternberg mintimi, jog svarbiausia ugdymo procese yra idėjų kėlimas ir jų įgyvendinimas. Pasak šio autoriaus, maži vaikai visada turi daug idėjų, tačiau nemoka jų įgyvendinti, o suaugę jas gali įgyvendinti, tačiau neturi idėjų. Todėl orientacija vien į kūrybos rezultatą gali būti pavojinga.
Kita vertus, reikia pabrėžti, kad daug dėmesio imta skirti pokyčių poreikiui tam tikrose ugdymo proceso tobulinimo srityse, taip pat ne vienos Lietuvos mokyklos mokiniai pasiekia aukštas vietas tarptautiniuose konkursuose, olimpiadoje, todėl galima teigti, kad mokyklose skatinama pažanga, atsakingumas ir savarankiškumas. Taip pat pastebima, jog mokyklose daug reikšmės skiriama bendruomenės stiprinimui, o mokiniai yra skatinami dalyvauti mokyklos bendruomenės veikloje. Galiausiai nuolat tobulinama pedagogų kvalifikacija teikia nemažai perspektyvų ugdymo kokybei. Todėl nors tradicinė ugdymo sistema nepakankamai orientuoja į ugdymo procesą bei individualius poreikius, iš esmės yra sprendžiami tam tikri švietimo sistemos trūkumai, pamažu priimami nauji iššūkiai globalizacijos kontekste.
Tam, kad kiekvienas vaikas galėtų patenkinti savo poreikius, o visuomenė – su švietimu susijusius lūkesčius, būtina siekti sąmoningo, savarankiško žmogaus idealo. Nepakanka apsiriboti informacijos gausa, stereotipiniu požiūriu į mokslą, siekti vien rezultatų. Šiuolaikiniam žmogui svarbu mokytis mąstyti, būti lyderiu savo mėgiamoje srityje, nuolat ieškoti galimybių tobulėti ir auginti bei puoselėti savo kūrybinį potencialą kintančioje visuomenėje. Šiame švietimo scenarijuje akcentuojama tradicinio mokymo problema, kuomet mažai dėmesio skiriama socialiniams įgūdžiams vystyti. Šiandien ypač aktuali tampa mokinių savęs pažinimo ir bendravimo problema.
Šiais laikais yra pakankamai galimybių tobulėti savo šalyje, tačiau daug mokinių, pabaigusių vidurinį išsilavinimą emigruoja. Finansinė padėtis ir kiti socialiniai sunkumai turi įtakos ugdymui, tačiau nepaisant šalies politikos ir švietimo politikos trūkumų, reikia akcentuoti mokslo reikšmę žmogui, mokslą kaip veiksnį, lemiantį vidinę asmenybės būseną. Mokymosi problemos, motyvacijos trūkumas, stresinės situacijos mokyklose, patyčios ir kita, lemia vaiko požiūrį į save ir kitus bei gyvenimą apskritai. Todėl sunku pasiekti gerų rezultatų, neatsižvelgiant į pačią esmę – vaiko prigimtį ir poreikius. Nuobodi, sausa teorija, įtemptas ir didelis darbo krūvis trukdo atsiskleisti asmenybei, o nepateisinti lūkesčiai lemia fizinę ir psichologinę sveikatą. Tad galima teigti, kad pozityvus skatinimas mokytis ne tik padėtų pagerinti rezultatus, bet ir padėtų spręsti mokinių, kurie turi elgesio problemų situaciją.
Reikia pastebėti, jog dėmesys mokymuisi priklauso ir nuo pedagogų pastangų, nes labai svarbu suprasti mokinį, pagirti už pastangas, o ne kritikuoti už prastus rezultatus. Be to, aktyvus ir atviras bendravimas su mokiniais skatina klausti, domėtis bei reikšti savo nuomonę. Reikėtų atsisakyti mokytojo, kaip „visa žinančio“ vaidmens ir taikyti inovatyvias priemones bei metodus, skatinant mokinių mąstymą. Didelis mokytojo privalumas, kuris sugeba derinti savo pareigas su plačiu požiūriu į darbo procesą: mokyti vaikus bendrauti, būti lyderiu, nebijoti imtis iniciatyvos, suvokti savo vaidmenį bendruomenėje ir visuomenėje. O sėkminga mokykla galima laikyti tą, kuri nepaisant finansinių sunkumų ar kitų aplinkos veiksnių, sugeba patenkinti kiekvieno mokinio poreikį atskleisti savo gebėjimus ir tinkamai save realizuoti ugdymo procese. Tad mokyklos tobulėjimo pagrindas yra tokios veiklos sąlygos, kuriose sėkmingai mokomasi ir vystomi asmeniniai gebėjimai. Tačiau nereikia užsibrėžti per didelių tikslų, kiekvienas vaikas yra individualus, todėl reikia vengti kontroliavimo, o atsižvelgti į pastangas, psichologinę būklę. Natūrali mokymo proceso eiga ir atviri tarpusavio santykiai pamažu užtikrintų ugdymo sėkmę.
| Stipriosios pusės | Silpnosios pusės |
|
|
|
| Galimybės | Grėsmės |
|
|
|
1 pav. Švietimo scenarijaus „Laisvos ir kūrybiškos asmenybės ugdymas tradicinėse švietimo įstaigose“ SSGG analizė.
Švietimo politika yra grindžiama tam tikrų vertybių sistema, kuri siekia išugdyti atsakingą ir aktyvų piletį, gebantį kurti tiek savo, tiek šalies gerovę. Vienas iš Švietimo politikos tikslų – „nustatyti asmens kūrybinius gebėjimus ir pagal tai padėti jam įsigyti kompetencijų ir (ar) kvalifikaciją“. Reikia pastebėti, jog mokyklos neskatina mokinių kūrybiškumo, kuris ateityje bus itin reikšmingas individualybei asmeniniame, profesiniame bei socialiniame gyvenime. Neužtenka apsiriboti kad kūrybiškumas – tai dailė, rašiniai, projektai ir pan. Šiuolaikinėje visuomenėje akcentuojamas idėjų kūrimas, tačiau mokymosi procese vis dar labiau orientuojamasi į rezultatą. Kiekvieno gebėjimai ir požiūris yra skirtingi, be to, emocinė ir fizinė raida taip pat vystosi skirtingai. Todėl net galima teigti, jog švietimo sistema neatitinka individualių vaiko poreikių.
Mokymosi kontekstas taip pat yra vienas iš veiksnių trukdančių vaikui atsiskleisti. 2003–2012 metų Valstybinėje švietimo strategijoje, Švietimo gairėse, teigiama, jog svarbu „ugdyti asmens bendruomeniškumą, jo gebėjimą derinti savo siekius su pilietiniais bendruomenės siekiais, ir taip kurti pamatus savarankiškam ir kūrybingam tautos gyvenimui“ (Švietimo gairės, p. 7). Derėtų paminėti, jog mokyklos aplinka riboja mokinių pasirinkimo galimybes tam tikromis normomis ir taisyklėmis, dažnai tai lemia ir mokinių pažymius, savijautą ir mokymosi motyvaciją. Prastas mokyklų mikroklimatas turi įtakos klasės ir pedagogų tarpusavio santykiams, kurie turėtų būti pagrįsti pagarbos, pasitikėjimo bei skirtybių pripažinimo principais. Todėl tiek fizinė aplinka, tiek tarpusavio santykiai turėtų būti atviro pobūdžio, daugiau dėmesio skiriant žinių integravimui per abipusę aktyvią komunikaciją.
Ugdymo institucijose daug dėmesio skiriama konkretiems mokymosi dalykams, neteikiant reikšmės visumai, procesui. Remiantis 2003 – 2012 metų Švietimo gairėmis, švietimo kokybė nepakankama, nes ugdymo turinys per menkai yra orientuojamas į būtinų gebėjimų ir kompetencijų lavinimą. Profesinis orientavimas turėtų atsispindėti jau pirmose klasėse, kadangi vaikai iš esmės jaučia savo mėgstamą sritį – vieni linkę rašyti, kiti gabūs muzikai, matematikai ar linkę nuolat kažką veikti (konstruoti, gaminti) ir pan. Tad derėtų planuoti mokymosi programas taip, kad būtų kuo labiau atsižvelgta į vaikų gebėjimus. Pavyzdžiui, jei vaikui sekasi matematika, biologija bei kiti tikslieji mokslai, jau 5 – oje klasėje derėtų parinkti dalykus taip, kad būtų mokomasi konkrečiai tų dalykų, teikiant kuo daugiau praktinių kūrybiškų užduočių. O jei sekasi visi dalykai, vaikas gali rinktis, ko jis norėtų mokytis toliau. Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatose minima, kad „pereinama prie švietimo struktūros, grindžiamos ne uždarais mokyklų tipais, bet lanksčiomis programomis: mokyklose įgyvendinamos įvairios bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo programos bei jų moduliai“, o nutarime „Dėl valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatų įgyvendinimo programos patvirtinimo“ teigiama, jog „švietimas turi prisiimti atsakomybę parengti žmogų savarankiškai mokytis, kad jis gebėtų atsirinkti vertingiausią informaciją racionaliais būdais ir naudojantis naujausiomis technologijomis“. Todėl, tam, kad būtų užtikrintas švietimo efektyvumas, derėtų sudaryti mokiniams tokias pasirinkimo galimybes, kurios leistų atsiskleisti gabumams, ugdytis asmeninius gebėjimus, būti aktyviems ir kūrybiškiems.
Tačiau diferencijuotos bei individualizuotos programos yra sudėtingos, kadangi gali būti neaišku, kokią darbo formą taikyti. O pamokų skirstymas gali atsiliepti pedagogų darbo krūviui: mažesnis ar didesnis mokinių skaičius turi įtakos tiek darbo kokybei, tiek pačiam mokymo turiniui. Todėl diegiant atvirą ugdymo sistemą tradicinėse mokyklose galimos tam tikros grėsmės bei problemos, kurioms išspręsti prireiks laiko, pastangų bei motyvacijos, kadangi pedagogai, įpratę dirbti įprastomis sąlygomis, sunkiai įvaldytų alternatyvius mokymo metodus. Be to, neaišku, ar bus efektyvus mokymasis tų mokinių, kurie turi elgesio problemų. Tad šiuo atveju reikėtų skirti dėmesio bendradarbiavimui su socialiniais pedagogais bei kitais mokyklos specialistais, išaiškinant kaip galima būtų padėti probleminiams vaikams siekti gerų mokymosi rezultatų.
Pamokos turėtų būti aktyvesnio pobūdžio, skatinant mokinių saviraišką ir pasitenkinimą veikla, kadangi informacija geriau įsisavinama derinant teoriją ir praktinį patyrimą. Kadangi jau pradėta įdiegti „aktyvius, savarankiškumą ir bendradarbiavimą skatinančius mokymosi metodus ir savarankiškos veiklos praktiką“ (Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatose, p. 11), būtina toliau ieškoti tokių ugdymo metodų, kurie pagerintų mokymosi rezultatus). Taip pat leidinyje „Valstybinės švietimo strategijos įgyvendinimas 2003 – 2012“ numatoma atnaujinti ugdymo turinį, pereiti nuo mokymo (žinių siekimo) link mokymosi. Vienu iš efektyviausių mokymosi metodų galėtų būti diskusijos, ugdant loginį bei kritinį mąstymą, taip pat mokytojo gebėjimas pasiruošti pamokai, pateikti tokias užduotis, kurios užtikrintų geresnę darbo kokybę. O įvairūs grupinio darbo metodai padėtų ne tik mokytis, reikšti nuomonę, bet ir spręsti tam tikras elgesio problemas. Tačiau riboti finansiniai ištekliai gali neužtikrinti galimybės įdiegti tam tikras naujoves, aprūpinti mokymo priemonėmis, tokio pobūdžio ugdymui reikalinga literatūra ar keisti darbo metodus.
Vertinimo sistemos trūkumas – ribotas požiūris į mokinio pastangas ir nepakankamas grįžtamasis ryšys tarp mokinių ir pedagogų. Vis dar nesukurta tinkama pasiekimų vertinimo sistema (Švietimo gairės, 2003 – 2012), kadangi pamokos orientuotos į žinias, mažai dėmesio skiriama gebėjimams. Šiuolaikinė švietimo sistema turėtų daugiau būti pagrįsta socialiniu (ekonominiu, informaciniu, komunikaciniu) aspektu, kad būtų vystomas kritinis mąstymas, konstruktyvi, savarankiška veikla. Tam, kad mokinys galėtų ir norėtų kryptingai siekti rezultatų, būtina sukurti tokią vertinimo sistemą, kuri mokiniui suformuotų mokymosi vertės teigiamą nuostatą (žinios – ateities garantija). Akademiniai pasiekimai yra susiję su pagalbos mokiniui organizavimu. Vis dėlto, pedagogams gali iškilti tam tikrų klausimų bei sunkumų dėl savo pareigų ir funkcijų. Tokia mokymo struktūra, kuri yra grindžiama pozityviu skatinimu ir abipusiu grįžtamuoju ryšiu, reikalauja tam tikro psichologinio pasiruošimo. Naujas mokytojo, kaip rūpestingo pagalbininko, konsultanto vaidmuo – tai atsakinga pozicija, kuri gali būti ir neaiški. Todėl reikėtų tiksliai apibrėžti, kokios yra veiklos sąlygos, normos ir nuostatos, o įgyta patirtimi dalintis su kolegomis, spręsti neaiškumus ar siūlyti savo sprendimus.
Reikia pastebėti, kad varginanti, gausi informacija mokyklose nevysto mokinių mąstymo. Šiuolaikinė visuomenė remiasi ne tik žiniomis, daugiau reikšmės reikėtų skirti kūrybiškumui ir idėjų generavimui. Turėtų būti iškeliama refleksyvaus mąstymo problema, nes reikia pastebėti, kad teorinės žinios, nežinant kaip jas pritaikyti, nėra vertingos. Dažnai tam tikrose, atrodo paprastose situacijose, sunku priimti sprendimus, trūksta kūrybiškumo ir lankstumo. Tad gebėjimas reflektuoti, spręsti konkrečias problemas, pasirinkti tinkamą alternatyvą ugdo atsakingą ir sugebantį save realizuoti pilietį ir individualybę. Remiantis 2003 – 2012 metų Švietimo gairėmis (p. 23), „būtina stiprinti kūrybinį, interpretacinį švietimo, kartu asmens ir visuomenės, santykį su Lietuvos kultūrine ir pilietine tradicija“, atvirumas pasauliui ir nuosekli švietimo orientacija į savęs pažinimą kultūros kontekste yra svarbi sąlyga intelektualios asmenybės vystymuisi.
Apibendrinant galima teigti, jog būtina siekti veiksmingo ir darnaus ugdymo proceso, kuris padėtų atsisakyti stereotipinio požiūrio į mokyklą kaip žinių kalvę. Šiuolaikiniame globalizacijos kontekste asmeniniai gebėjimai tampa žmogaus sėkmės garantas ir pagrindas plečiant specialybės pasirinkimo galimybes. Lankstus požiūris į mokymo programas, prioritetą teikiant kūrybingumo ugdymui lemia tai, ar bus pasiekti aukštesni akademiniai rezultatai ir ar išaugs pozityvios, drąsios asmenybės, kurios kurtų geresnę Lietuvos ateitį.