Vydūno keliu

Šie metai paskelbti didžiojo Lietuvos šviesuolio, filosofo, rašytojo, kultūros veikėjo Vilhelmo Storostos-Vydūno metais. Turbūt retą sutiksi lietuvį, kuris nebūtų nors viena ausimi girdėjęs apie šį ypatingą žmogų – jo darbai, mintys, gyvenimo būdas, platus mąstymas ir pramatymas žmoguje begalinės Šviesos, iki šiol įkvepia ir veda tuo pramintu sąmoningėjimo keliu.

Nors apie Vydūno darbus esu girdėjusi ne sykį, ir galbūt ne vienas lygiai taip pat „praleisdavo“ pro akis ir ausis šio žmogaus sukauptą išmintį tarsi ypač vertingas žinias it vandenį pro kiaurą kibirą, tačiau taip susiklostė, kad toji Vydūniška dvasia tik dabar įgauna aiškesnį pavidalą skaitant, įsigilinant į šio šviesuolio darbus. Negana to, sudalyvavus Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, tarptautinei „Muziejų nakties“ akcijai skirtame renginyje „Vydūno keliu“ – parodoje „Vilhelmas Storostas-Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba“, atradau ir Vydūno muziejų Kintuose, kurį planuoju aplankyti ir aprašyti apie jį. Tad su tikslu pasidalinti apie tai, kas esmiška ir ypač aktualu tūlam žmogui, remiantis Vydūno filosofija, kilo mintis paraginti pasidomėti Vilhelmo Storostos mintimis trumpai pristatant renginį, vykusį gegužės 19-ąją dieną.

Parodoje eksponuojami plakatai – trumpai aprašytos nuotraukos, kurios pristato Vydūno gyvenimo istoriją, akimirkas, jį supusius žmones, bei su aprašymais pateikti kūrinių pavyzdžiai, atskleidžiantys Vydūno pasišventimą kūrybai, išmintį, išskirtinį intelektualumą. Plakatuose atsispindi plati šio žmogaus intelektualinė galia: aktyvi visuomeninė, tautą žadinanti veikla, meilė muzikai (dirigavimas chorui, grojimas arfa), filosofinių dramų kūrimas („Amžina ugnis“, „Namų ugnelė“, „Ruomuva“) ir žinoma, švietėjiška, pedagoginė, mokslinė veikla. Tokių pristatomų veikalų pavadinimai, kaip „Slaptinga žmogaus didybė“, „Mirtis ir kas toliau“, „Gimdymo slėpiniai“, „Sveikata. Jaunumas. Grožė“, „Sąmonė (Sąmoningumas ir nesąmoningumas)“ jau dabar iškelia tam tikrus egzistencinius ir praktinius klausimus, o ką kalbėti apie tai, kas slypi pačiame turinyje…

Parodą pristatė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė, surinkusi vertingos medžiagos apie Vydūno darbus ir Kintų Vydūno kultūros centro muziejaus direktorė  Rita Tarvydienė. Istorikė, trumpoje įžangoje pasakodama apie tai, kaip sužinojo apie Vilhelmą Storostą, paminėjo, jog vaikystėje, savo aplinkoje girdėjo taip žmones šnekant: „Tai yra žmogus, kuris visus kvietė pakelti akis ir ieškoti šviesos“. Kai Zita perskaitė įdomią Vydūno ištrauką iš žurnalo, skirto Didžiajai Lietuvai „Darbymetis“, leisto 1921-1925 metais, susimąsčiau, kaip tai aktualu šiam laikui, kuomet viskas sukasi apie darbus tik dėl savo pačių gerovės, o ne dėl visos tautos: „Nesiliauki dirbęs, nematydamas tuojau savo darbo vaisių, ir nedrįski pastebėt žmonių šaltumą ir nerangumą, nepabūki, jei tave peiks ir tavo darbą bandys trikdyti, supraski, kad kūrybos darbą darai, ir kad todėl visos kūrybos galios eina su tavim ir niekam neleidžiama jų griaut iš tikrųjų… Bet jei tik tu dirbi norėdamas turtų susikrauti, tada tu iš anksto nuteistas. Tu sieki savo naudos, o ne tautos. Tenkinkies todėl vargšo vieta, nors ir būtai milijonus susikrovęs, vis dėlto esi elgeta, ir vis būsi tautos gyvybės siurbėjas, o ne josios stiprintojas“.

Vėliau, didžiausią renginio dalį pravedė Kintų Vydūno muziejaus direktorė Rita, kuri jau pačioje kalbos pradžioje akcentavo, jog šią vietą aplanko neeiliniai žmonės – ne vienas pasakojęs, jog vien Vydūno tekstus skaitydamas išsigydė sunkią ligą, atstatė dvasines jėgas, sustiprėjo kūne ir sieloje. Moteris iškėlė bene esminę mintį, jog Vydūno filosofijoje yra užkoduota žinia apie vidinį kiekvieno žmogaus gebėjimą gelmiškai suvokti jį supančius reiškinius, surasti, suvokti, kokia yra mūsų misija, laimės šaltinis. Ir jei tąjį šaltinį randame, pajuntame didįjį nušvitimą, džiaugsmą, tampame tuo tikruoju spinduliu, išspinduliuojančiu kitiems žmonėms, kaip teigiamos energijos užkratą. Galiausiai muziejaus direktorė pabrėžė Vydūno nuojautą, jog Lietuva dar nustebins pasaulį savo taikia dvasia, nes „su Lietuva pasaulis dar nušvis“. Mes nustebinome pasaulį tokia savo dvasine būsena, kai dalyvavome Baltijos kelyje, taikia revolioucija, o ne krauju. Tad vien šie trumpi pastebėjimai bei mintys jau skatina tučtuojau ieškotis Vydūno tekstų ir patyrinėti, ką šis šviesuolis jautė, kaip matė pasaulį, tai, kas slypi mumyse bei virš mūsų.

Kaip rašė Vydūnas leidinyje „Rožės ir lelijos“ (1933 m.), įkvepiančioje „Susivokimo maldoje“ – „Spindulys esmi tos begalinės Šviesos, kurioje gyvenu, kurioje randasi mano esmė <..> Amžiai nesustabdys galingąjį mano žengimą į bekraštines buvimo sritis“. Toks nuolatos besiplečiantis buvimas yra pati didžiausia gyvenimo dovana, nes kai sąmoningėji, vis labiau esi, vis mažiau dairaisi į greit praeinančius dalykus ir vidinius patamsius. Nežinia, ko dar gali išmokyti šis Tautos Mokytojas, bet akivaizdu, kad verta atsiversti nors vieną puslapį šios išminties. Verta tai skaitant, palinkti prie medžio ir stebėti, kaip saulė skverbiasi pro lapų plyšelius. Tereikia pakelti akis aukštyn ir taip paprastai toliau žingsniuoti į bekraštes buvimo sritis.

beeNet.lt