Tu esi tylinti amžina išmintis – aš triukšmingas nežinojimas.
Kas tave pažįsta – myli, kas mane pažins – gailėsis.
Ką tu darai – visa gera, ką aš darau – dažnai pikta.
Tu esi mano teisėjas – aš vargingas nusidėjėlis.
Tačiau aš esu laimingas.
Viliaus Orvido akmenyje iškaltos maldos fragmentas
Kretingos rajone, Gargždelės kaime yra tokia vieta – 16 hektarų trikampio formos žemės plotelis – akmenų ir medžio drožinių sodyba, arba taikliai Viliaus Vilucko pavadinta „Mažyte laisvės oaze beribėje melo dykynėje“. Ten iki šiol po atviru dangumi stūkso dar išlikę anksti šį pasaulį palikusio akmenoriaus, pranciškonų vienuolio, neeilinės dvasios žmogaus, Viliaus Orvido darbai. Nors liūdna, kad nemažai Viliaus darbų dingę, vien tai, jog ši sunkiu darbu ir begaliniu atsidavimu sukurtoji „Dievo akis“ išliko ir nedingo nuo šios melo dykynės paviršiaus, yra neįkainojama dovana kiekvienam, ieškančiam viduje atsakymų, trokštančio pasisemti dvasinio įkvėpimo, vidinės stiprybės, rimties, tampresnio ryšio su Kūrėju.
Žmogus, gyvenęs vizija pastatyti šventovę
Kodėl sumintijau nuvykti į akmenų sodybą ir parašyti apie Vilių Orvidą? Taip nutinka, kai vidujai, pasąmonės paribiuose beeieškant tam tikrų atsakymų, jie nejučia ateina per vieną ar kitą kanalėlį. Kartais tie kanalėliai, vedami didžios sąmonės srauto, patys prasiskina kelią pro užakusias pasąmonės skyles. Šiuo atveju tai buvo Orvidų sodyba – bežodis, bet tikslus atsakymas su mįslinga ir kartu paprasta istorija. Reta tokių asmenybių, gebėjusių apjungti Kūrėjo ir gamtinį pasaulį kaip vieną sakralų, technologinio proto išvedžiojimų nesudarkytą simbolį. Dar rečiau rasi tokių didžiadvasių, su atvira širdimi priėmusių kiekvieną, kaip brolį ar sesę ir iš dvasinių krizių ištraukusių daugybę žmonių. Taip pat nedažnai rasis tokių žmonių, kurie, nepaisant nuovargio po sunkių darbų, svečius pasitinkančių su medumi, duona, pienu ir švytinčiu veidu bei šypsena. Galiausiai tai buvo Dievo žmogus gyvenęs vizija, žingsnis po žingsnio, vedant intuicijai, sukūręs šventyklą šiurkščioje sovietinio režimo dykumoje. O tą didį tikslą, nepaisant visokių trukdžių, įgyvendinus bei atlikus paskirtąją misiją, belieka sugrįžti atgal pas vieną žvaigždę, kaip pats Vilius pasakojo bičiuliams prieš pat savo mirtį – kurti kitą sodybą, nes šioje kaip ir viskas jau padaryta.
Gelbėti akmenis nuo pražūties
Pirmas dalykas, kuris man pasirodė itin svarbus, tačiau šiais laikais yra be jokios pagarbos ir gėdos jausmo nuvertinamas, tai pranciškoniška pagarba gamtai. Vilius turėjo gilų vidinį sąlytį su gamtiniu pasauliu – jautrios sielos žmogų slėgė septinto dešimtmečio pabaigoje – aštunto dešimtmečio pradžioje sovietų valdžios Lietuvoje intensyviai vykdyta melioracija, kuri sukėlė nemenkas gamtines problemas. Pavojingais chemikalais buvo teršiamos upės, ežerai, o sutrikdyta vandens pusiausvyra sunaikino daugybę ekosistemų. Vykdant melioracijos darbus į Orvidų sodybą buvo atvežta daugybė riedulių. Tai jaunuoliui buvo lūžio taškas, paskatinęs „gelbėti“ akmenis – imtis gelbėjimo plano – vežtis akmenis iš melioruojamų žemių, kiekviename iškalti bent po mažą fragmentą, kad nuožmioji sovietų valdžia neišsigabentų, nepakęsdama tokio akmenų „sąvartyno“.
Išties, ten, kur piktoji akis matė tik niekam nereikalingų akmenų laužo krūvą, Vilius jautė gyvastį kiekviename akmenyje, medyje, upėje. Šioje vietoje pakaks tik pakartoti jo žodžius: „Akmens neįvertinimas – tai vienas didžiausių barbarizmų. Kiekvienas akmuo yra nepakartojamas. Dviejų tokių pačių nėr. Visokių spalvų, atspalvių. Akmuo turi kažkokį šauksmą ir aš neturėjau jėgos pasipriešint“. Šio šauksmo lydimas, jaunasis skulptorius, nors ir nuo vaikystės būdamas silpnos sveikatos, dirbdavo net po keturiolika ar daugiau valandų per dieną. Nepaisant nei širdies ligos, nei motinos priekaištų dėl tokio sūnaus „netvarkingo“ gyvenimo būdo, dažnų KGB darbuotojų apsilankymų, Vilius visus savo darbo vaisius skyrė Aukščiausiajam – visa savo dvasia gyveno vizija įkurti trikampio formos šventyklą, Dievo akį, kuri atmerktų visų pasimetusiųjų sielos akį. Toks akmenų „gelbėjimas“, pranciškoniška dvasia persmelktas gyvenimo būdas, gerbiantis kiekvieną gamtos gyvąją dalelę, abipusis mistinis Dievo ir žmogaus ryšys buvo Viliaus gyvenimo tikslas ir pati esmė.
Vieta, kur išnyksta dualybės
Deja, ne vienam, praradusiajam giluminį ryšį su Kūrėju ir visu gamtiniu pasauliu, ši sodyba primena absurdo muziejų, gigantišką sąvartyną, primityviai iškaltų akmenų ir pūvančios medienos laužo krūvą, dažnas prabimbinėja apdulkėjusia širdimi, spyruokliuojančiomis mintimis su linksma kompanija, laidydamas liežuvį. Ne pirmas ir ne paskutinis nusivilia, išvažiuoja su tuščiomis mintimis. Ten nuvykusi, supratau, dėl ko – norint iš tikrųjų patirti Dievo akies žvilgsnio galią bei Viliaus darbų aurą, visų pirma, vietoje to, kad leidus protui be perstojo čiauškėti, reikia jį sustabdyti lyg užsispyrusį asiliuką. Tai – ne vieta liežuvavimui, o galimybė ištuštinti minčių kokteilį, kad į tuščią sukaulėjusio momenėlio stiklinę galėtum įsipilti skaidraus Aukščiausiojo tylos vandens. Čia nieko nėra uždaro, kaip viskas atvira dvasiniame gyvenime, taip ir ši vieta skirta visiems. Ir vien tai, kad Vilius atvira širdimi priėmė pas save visus vidujai pasiklydusius, gerbė gamtą, savo gyvenimo pavyzdžiu buvo gyvu tos pagarbos simboliu, o tikėjimą siejęs su nuolankumu jai, ne vieną išmokė ir moko visame kame įžvelgti Kūrėjo kibirkštėlę, rodo, koks beribis gali būti atvirumas Dievo akyje.
Nedaug tokių vietų po saule, kur nėra šaltų metalinių durų tarp pažįstamo ir svetimo, tarp medžio ir akmens, tikėjimo ir netikėjimo, tiesos ir melo, gėrio ir blogio, apačios ir viršaus, brolio ir priešo, turtų ir nepritekliaus, reikalingo ir nieko verto. Visos šios dualybės lyg ledai ištirpsta priešais šį visaapimantį atvirumą. Kas gi geriau nupasakos šią pajautą, jei ne paties Viliaus žemiškoji gyvenimo istorija, tarsi Kūrėjo raštas, iškaltas ant akmenų ir ištroškusių atvirumo širdžių?
Šventykla po atviru dangumi
Nors šio didžios dvasios žmogaus neteko pažinti, tačiau perskaičius jį pažinojusiųjų atsiminimus, atsiliepimus, mintis ir įžvalgas, supratau, ką turėjo omenyje pats skulptorius, Vytauto V. Landsbergio režisuotame dokumentiniame filme „Vilius Orvidas“ užsimenantis apie buvimą švariu Aukščiausiojo įrankiu, instrumentu ir netrukdymą Jam. Kelias, kuris nėra užkirstas žmogiškųjų silpnybių lyg rąstų krūvų, kelias, kuris nėra užgriozdintas masyvių pilių pilaičių, įmantriausių daiktų kalno, kelias, kuris apskritai eina lygiagrečiai su gamta, o ne paniekina ją apspjaudydamas šimtmečiais nesuyrančiomis atliekomis, – toks kelias neturi ribų širdžiai plėstis, o kūniškiems įgeidžiams mažėti. Dievo sodybos – šventyklos – atvirų namų kiekvienai sielai įkūrėją giliai liūdino visur aplinkui įsigalėjusi materializmo kultūra ir slegiantis uždarumas: „Reikia džiaugtis viskuo. Pasižiūrėkime aplinkui – kaip tobulai Aukščiausias sutvarkė pasaulį! O kodėl esame nelaimingi? Kaupiame, tempiame į namus po šapą, naktimis sunkiai vartomės, pavydėdami kaimynui, gal jis daugiau turi, drebame, kad nepavogtų. Koks tai gyvenimas, jei žmogus pavirsta savo turto prižiūrėtoju, sarginiu šunimi“.
Išties, sarginio šuns – turto prižiūrėtojo lojimas ant bet ko, kas vos tik pro jį praeina, neleidžia suklusti to praeinančiojo asmeninei istorijai. Toks lojimas prasilenkia su bet kokiu aukštesniosios realybės ženklu – tykiu akmenėliu, mažo paukščio dangų siekiančia giesme, lėtu klevo lapo plevenimu vėjyje, močiutės malda, mamos pasiaukojimo didybe, mokytojo filosofiškumu, vaiko nuoširdžia nuostaba. Viskas čia kalba apie svetingumą ir šilumą, ne vien apie kovą už būvį, rūšių populiaciją, aršią gamtos prigimtį, žmogaus gyvuliškumą. Nes visa tai – tik etapai, ciklai ir nieko daugiau.
Įsiklausyti į akmenų tylą
Dar didesnis svetingumo ir šilumos jausmas apėmė susipažįstant su kiekvienos skulptūros kompozicija atskirai. Šio pranciškonų vienuolio, priėmusio Gabrieliaus vardą (vėliau persigalvojo ir nusprendė gyventi kaip šio ordino pasaulietis tretininkas) darbai man artimi tuo, jog juose atsispindi žmogų ir gamtą vienijanti šventa savybė – paprastumo idėja. Šią idėją sustiprina tai, kad Viliaus kūriniuose jaučiu kažin kokią šviesią mistinę nuotaiką, kuri dvelkia ramybe, palaima, atjauta, rūpesčiu, visišku priėmimu. Jei geriau įsiklausysi, išgirsi gyvas būtybes – šventuosius, angelus, pagonių dievybes, kalbančias su tavimi iš širdies į širdį akmenyse, medžio drožiniuose, kryžiuose, net didžiuliame sodyboje pastatytame varpe, ant žemės gulinčiuose akmenukuose, žmonių su viltimi ir malda suneštuose akmenyse. Toji akmenyse iškaltų būtybių tyla prisijaukina tuos, kurie jos ieško ir yra nebyli tiems, kurie dėl dvasinio kurtumo labiau už viską brangina tik šio pasaulio medžiagišką luobą. Šiaip ar taip, visos šios tyliosios būtybės daugiau ar mažiau paliečia kiekvieną, ar tai būtų dėl paties Viliaus asmenybės paslaptingumo, ar dėl paprasto smalsumo susipažinti su „legendiniu“ žemės ploteliu.
Tai, kas iki šiol įkvepia Viliaus gyvenimo istorijoje, tai – visiškas nuolankumas kančiai ir begalinis troškimas gyventi pagal Kūrėjo valią: „Ką Dievas atsiunčia, tą ir priimu“. Priimti ligas, priimti savo ir kitų žmogiškuosius silpnumus, priimti kiekvieną, ar tai būtų žmogus, ar akmuo, priimti kaip brolį ir sesę, vadinasi – matyti Aukščiausiojo akimi. Ir kai į visa žiūri būtent taip, atsitrauki nuo to senojo „aš“ – apiplyšusio drabužio ir visa siela apsinuogini prieš tą slėpiningą džiaugsmą, kuomet visame kame regi tik Dievo ženklą ir nieko daugiau.
V. Landsbergio filmas „Vilius Orvidas“: https://www.youtube.com/watch?v=VwrIump9Qgg