Mažosios Lietuvos raštija padarė didelę įtaką bendrinės lietuvių kalbos raidai bei įnešė didžiulį indėlį į lietuvių tautos kultūrą. Tai buvo tinkama vieta, nes ten nebuvo uždrausta spauda. Buvo galima laisvai spausdinti, skaityti, rašyti ir mokytis lietuvių kalbos.
Šis Lietuvos regionas ypatingas tuo, jog čia išleista pirmoji lietuviška knyga – tai Martyno Mažvydo „Katekizmas“ (1547 m.). Tautos pasididžiavimu tapo Kristijono Donelaičio kūrinys „Metai“, kuriame aprašomi to krašto lietuvių papročiai, tikėjimas ir buitis, o nuo 1883 m., kuomet buvo uždrausta lietuviška spauda, išleisti svarbiausi lietuviško tautinio atgimimo leidiniai „Aušra“ ir „Varpas“.
Svarbu paminėti ir pirmosios lietuvių kalbos gramatikos, kurios autorius buvo lietuvininkas Danielius Kleinas, išleidimą 1653 metais. Taip pat pirmą kartą Jono Bretkūno į lietuvių kalbą buvo išversta ir visa Biblija (1579–1590 m.) Biblijos vertimas į lietuvių kalbą taip pat turėjo didelę įtaką visai to meto kultūrai. Mažojoje Lietuvoje pasirodė ir pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrinys – Ezopo pasakėčių vertimas, parengtas Teofilio Šulco 1706 m.
Tad pirmosios knygos ir pirmosios gramatikos reikšmė bei kiti leidiniai tautos kultūrai buvo labai didelė.
Politiniai, ekonominiai, religiniai bei demografiniai pokyčiai neišvengiamai veikė lietuvininkų, senųjų Mažosios Lietuvos gyventojų, tapatumo suvokimą ir su tuo glaudžiai susijusią dvasinę kultūrą.
Dar XX a. pr. Kalėdos Mažojoje Lietuvoje buvo suvokiamos kaip senųjų metų palydos ir naujųjų sutikimas. XX a. Mažosios Lietuvos Kalėdos – išimtinai krikščioniška šventė. Šią dieną lietuvininkai iš ryto eidavo į bažnyčią, ten giedodavo giesmes. Vėliau, Naujieji metai buvo švenčiami tyliai, be jokio triukšmo. Sausio pirmosios rytą visi stengėsi pamatyti baltą arklį, nes tai simbolizavo gerų metų pradžią.
Per Tris Karalius buvo toks paprotys: kas pirmas atsikeldavo – ant durų užrašydavo Trijų karalių vardų inicialus. Atėjus Užgavėnėms būdavo rengiami pasivažinėjimai ir persirengėlių eitynės.
Tradiciškai vykdavo persirengėlių vaikštynės, kiekvienoje gyvenvietėje su sodybos šeimininku buvo keičiamasi tam tikromis žodinėmis formuluotėmis ir juos apdovanojant. Persirengėlių vaišinimas ir apdovanojimas maistu turėjo maginės apeigos pobūdį. Šiupinio šventė – mažlietuvių reprezentacinis renginys, nes šio patiekalo ruošimas atliko savotišką ritualą.
Tuo tarpu Velykos buvo labai graži ir sakrali šventė – iš vakaro ruošti gražūs lizdai iš samanų, šieno ir padėti lauke, alyvų ar serbentų krūmuose. Lizdas būtinai turėjo būti gražiai išpuoštas, jo link ėjo smėliu pabarstytas takelis. Takelio pakraščiai būdavo išdėliojami kankorėžiais, kad Velykų zuikis rastų kur padėti gražių ir margų kiaušinių.
Mažojoje Lietuvoje jau nuo XVI a. buvo paprotys velykaičius dovanoti vieni kitiems, linkėti sveikatos, laimės, džiaugsmo. Toks kiaušinis buvo saugomas, kad nesudužtų, ir laikomas per visus metus.
Taip pat išskirtina ir vidurvasario šventė. Tikrasis šventės pavadinimas nežinomas. Pirmenybė teiktina Kupolei, reiškiančiai vešėjimą, brandą, žydėjimą. Jaunimas mėgo Joninių vakarą išplaukti luotais, kurių pirmagalyje įstatydavo senus puodus ar dubenis su degutu. Tai simbolizavo artėjantį rudeninį vasaros virsmą į žiemą.
Remiantis M. Purvinu, Mažojoje Lietuvoje gyvavo senovės baltams būdinga kaimo tradicinė architektūra: mediniai pastatai, gana padrikos sodybos ir gyvenvietės. Mažosios Lietuvos gyventojai dažniau nei Didžiosios Lietuvos lietuviai namų stogus puošė iš medžio pjaustytais žirgeliais-paukščiais. Žemdirbių sodybose puošniausias pastatas būdavo klėtis.
Stogo kraigą vainikuodavo arklelių (žirgelių) pora. Pajūrio žvejų sodybos pasižymėjo kuklumu, lyginant su žemdirbių sodybomis. Kai kur būdavo išlikę gan savotiškų archajiškų dūminių trobelių – būdingų pajūrio senovei, su savotiška plano struktūra. O pamario žvejai gyveno santykinai geriau nei pajūrio žvejai, suklestėjo pastatų puošyba.
Nemuno Deltos sodybose statytos bukinės – pūkinės, įrankinės žvejybos įrankiams susidėti, tvarteliai gyvuliams. Ten vyravo mediniai bei vėlesni mūriniai pastatai. Stogus dengdavo netoliese augusiomis nendrėmis, vėliau plito raudonos keraminės čerpės.
Kopininkai gyvenę Kuršių nerijoje užsiimdavo ir dailiaisiais amatais, plito medinių pastatų dažymas. Pelkininkai vertėsi iš vietinių gamtos išteklių (durpių kasimo, uogų rinkimo, žoliavimo). Durpynuose pelkininkai statėsi tik medinius pastatus, kad statiniai neprasmegtų į pelkės gelmes.
Mažosios Lietuvos tradicinė kaimo architektūra išsamiau apibūdinta XVI a., C. Hennenbergerio, kuris aprašė Įsruties apylinkių lietuvininkų sodybas, kur gyvendavo po 20–50 asmenų. Tuomet visi valgydavę vienoje dūminėje pirkioje, o kiekviena sutuoktinių pora gyvendavusi atskiroje medinėje klėtelėje. Ši būdavo suręsta iš apvalių sienojų, pakelta ant paklėčio, buvusi belangė ir tik su vieneriom durim.
Lietuvininkų sodybose dar būdavo daug atskiros paskirties mažų trobesių: vienur maldavo grūdus, kitur kepdavo duoną, skalbdavo žlugtą, darydavo alų, maudydavosi ir kt. Tačiau XX a. pradžios krašto modernizacija turėjo įtakos ir kaimo architektūrai. XX a. pradžioje baltiškiausiomis vietovėmis išliko Klaipėdos, Šilutės, Tilžės apylinkės, Kuršių marių rytinė pakrantė. Ten daugiausia būta senesniems laikams būdingų lietuvininkų pastatų bei sodybų.
Mažajai Lietuvai nebuvo būdinga kažkuri viena bendra kaimo architektūros kryptis. Tą įvairovę lėmė:
• krašto gamtinės sąlygos;
• vakarietiškoji kolonizacija atskirose krašto dalyse;
• savaiminė kaimų bei jų sodybų raida;
• skirtingos etnokultūrinės tradicijos;
• skirtingų epochų paveldas;
• didelė socialinė diferenciacija;
• lokaliniai savitumai – kaimo architektūros mados, vietinių meistrų įgūdžiai bei įpročiai.
Lietuvių raštijos giminė
Mažoji Lietuva – lietuvių raštijos gimtinė, kurioje buvo sudarytos sąlygos bei steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos lietuviškam žodžiui skleisti ir lietuvių tautos kultūrai puoselėti.
Išskirtinas pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – pasirodymas bei pirmosios lietuvių kalbos gramatikos išleidimas. Pirmosios knygos ir pirmosios gramatikos reikšmė tautos kultūros vystymuisi buvo labai didelė.
XV–XX a. pr. Mažosios Lietuvos kalendorinių švenčių tradicijos – savitas lietuviškosios kultūros reiškinys, susijęs su šio krašto istorine, politine, visuomenine, religine raida.
Kūčių ir Kalėdų šventėse svarbus veiksnys – tikėjimo išpažinimas. Tuo tarpu Mažosios Lietuvos archajiškosios Užgavėnių šventės apeigoms būdingi senieji šventės elementai: pasivažinėjimai, laistymasis vandeniu, gausios vaišės.
Geriausiai archajiškieji Velykų šventės elementai atsiskleidžia XX a. lietuvininkų bendruomeninio pobūdžio apeigose – lizdų ruošimas, kiaušinių marginimas ir dovanojimas kitiems linkint gero.
Galų gale Joninių svarbiausias akcentas buvo ugnis, plukdoma valtimi kaip virsmo simbolis – iš gyvybingos vasaros link žiemos.
Mažosios Lietuvos kaimų tradicinės architektūros bruožai atpažįstami pagal kiekvienos konkrečios vietovės senųjų pastatų ypatybes, jos pobūdį (ar ten gyveno laukininkai, žvejai, pievininkai ar kiti) bei į lokalines senesnių statybų ypatybes.
Taip pat galima pastebėti, kad dėl istorinių, gamtinių bei kitų aplinkybių Mažosios Lietuvos tradicinė kaimo architektūra pasižymėjo didesne įvairove nei kituose Lietuvos etnokultūriniuose regionuose.
Straipsnyje remtasi M. Purvino mokslinėmis studijomis apie tradicinę Mažosios Lietuvos kaimo architektūrą, R. Kliukienės, K. Blockytės tyrimais apie kalendorines šventes Mažojoje Lietuvoje.
Straipsnis publikuotas „Vakarų ekspreso“ dienraštyje.
Nuoroda į straipsnį (18-19 psl.):