Keturių aktorių šiuolaikinės elektroninės muzikos grupės „Solo Ansamblis“ debiutinis albumas „Roboxai“ (2016) – tikras, kiek uždelstas atradimas tiems, kaip aš mėgstantiems poetišką elektroniką, melancholišką skambesį, gilų tekstą ir niūrų romantizmą. Kaip žmogus, kuris rašo ir vertina talpų, prasmingą žodį, pirmiausia „užkibau“ ant tekstų. O jie, keliantys įvairias asmenines ir socialines temas, per tamsų sintezatorių ir gyvų instrumentų skambesį, leido suskambėti ir vidinėms erdvėms, jas išlaisvinti. Kaip jūriškas nakties vėjas sujudina kažkur giliai po smėlynais tūnančius minčių šešėlius, taip su kažkokiu šviežumu bei šviesiu liūdesiu sukiesi su šia muzika tamsoje, kol kvėpuoti tampa lengviau.
Neveltui ši grupė savo muzikos stilių įvardina kaip sad dance – „liūdnasis šokis“. Tačiau čia tas šokis kitoks, galbūt labiau vidinis. „Iššokti“ liūdesį, vienišumą, skausmą, bejėgiškumą, pyktį, baimes, ilgesį… Gili naktis, beveik nė vieno žiburio kaimynų languose, tik per visą kambarį driekiasi blankiai oranžinės spalvos šviesos, atsispindinčios nuo kiemo lempų. Panyri į tą šokį, lėtai sukiesi tarp tų minčių šešėlių, trapiai gėlėtų šešėlių ant sienų, spintos, paveikslų, knygų, užrašų, sutrupėjusių svajonių, kompiuterio su tekstais, kurių neišgirdo likimo deivės. Viskas, kas liko nepasakyta, nutylėta, paslėpta tyloje, viskas čia šoka. Ir tai yra tikra.
Albume aiškiai jauti esminę vienatvės temą, kurią jungia visos kitos būsenos ir jausmai, palaikantys jai draugiją. Turbūt geriausias laikas klausytis šio albumo – vėlus vakaras ir naktis. Gerai klausytųsi žiūrint į pralekiančius nakties vaizdus pro mašinos ar autobuso langą. Pavyzdžiui daina „Įstriži žiburiai“. Nuostabus tekstas ir svajingas skambesys – kaip tik nakties kelionei. Tad tuo pačiu išskirčiau tris dainas: „Įstriži žiburiai“, „Malda“ ir „Juoda juoda juoda juoda naktis“.
Iš visų kūrinių man artimiausias – „Įstriži žiburiai“, sukurtas pagal K. Navako tekstą. Pasinėrus į tą vienišą, tarsi kosmonautą nakties keliautoją gaubiančią atmosferą, jauti, kaip vaikštai svetimo miesto gatvėmis, su savais sielos plyšiais dairaisi gyvo veido. Stipriausios pasirodė štai šios eilutės: Kažkas negražus / gatvėm prabėgo / ir viršelių dažus / bėrė ant sniego. Sniegas, sugeriantis melagingus tikrovės atvaizdus – tarsi malda mirusioms sieloms gražiuose kūnuose.
Kalbant apie maldą, tai kita daina, palikusi įspūdį ir vadinasi „Malda“, sukurta pagal Rainerio Marijos Rilkės šimto meto senumo monologą. Klasiko tekstas, su vokiško sintezatoriaus ir efektingų gitarų pokalbiu, mušamųjų ir būgnų srove, nešančia kažkur toli – visa tai, su tuo daugsyk pasikartojančiu „į žvaigždėtą tamsumą šakojas keliai“ virsta malda, išsilaisvinančia nuo milijonų tiesų savyje, apgaulingų, nuvalkiotų, tuščių šviesos įvaizdžių. Malda, naktį bėganti per lauką su daugybe kelių. Nuo tiesų, kurios pamiršta, kad tik paslaptyje glūdi tikrosios esatys.
Na, o turbūt pagauliausias savo skambesiu kūrinys – tai „Juoda juoda juoda juoda naktis“. Priedainio žodžiai ir lengvas, atpalaiduojantis muzikos ritmas turbūt geriausiai apibūdina tai, ką anksčiau įvardinau kaip liūdesio „iššokimu“: „Juoda juoda juoda juoda naktis /… / Mane tikruoju veidu papuoš. / Lieps man šokti šokti šokti šokti šokti šokti šo-okti“. Peržiūrėjus Youtube komentarus po vaizdo įrašais, radau tokių atsiliepimų kaip: „klausausi, ir pasaulis darosi gražesnis“ ar „naujas vėjo gūsis LT muzikoje“ ir pan. Dar pridėčiau: pagaliau kažkas, kas daro savo ir tuo savitumu įkvepia gyvenimui.
Apibendrinant, šį albumą įvardinčiau taip: tai muzika, kuri išjudina minčių šešėlius ir padeda iš naujo įkvėpti gaivaus nakties oro. Kai jo pritrūks, vėl panersiu į tą šokį, lėtai suksiuos tarp tų minčių šešėlių, trapiai gėlėtų šešėlių ant sienų, spintos, paveikslų, knygų, užrašų, sutrupėjusių svajonių, kompiuterio su tekstais, kurių neišgirdo likimo deivės. Viskas, kas liko nepasakyta, nutylėta, paslėpta tyloje, viskas čia šoka. Ir tai yra tikra.
Grupės koncertas LRT Opus Ore: https://www.youtube.com/watch?v=B4TLdGAJuzU&list=FLQJ5L02g10npX99Sj89izZw&index=2
Parengė: Jūratė Ziedelytė