Kai svajonė laimi


Mes nepaveldime žemės iš protėvių, o pasiskoliname ją iš savo vaikų.

(ištrauka iš filmo „Suteik man sparnus“)


Keturiolikmetis Tomas tvirtai įlipa į tėčio sukonstruotą savadarbę skraidyklę ir pakyla. Pulkelis jį lydinčių žąsų seka paskui lyg motiną. Iš paukščio skrydžio viskas tampa lengva: žemiau matomi nuostabūs kalnai, ežerai, žaliuojančios pievos virsta vienu banguojančiu paveikslu, vėjo nešamu. Berniukas šaukia savo mylimiausiai žąselei Akai neatsilikti ir ši sugrįžta, skrodžianti plačias padanges, sekdama paskui pažįstamo mažojo žmogaus balsą.

Tai kelios gražios akimirkos iš Nicolas Vanier filmo „Suteik man sparnus“ (2019, Prancūzija), rodyto šių metų kino festivalyje „Kino pavasaris“. Įkvepianti ir tikrais faktais paremta istorija visai šeimai visada palieka įspūdį, tačiau čia ne tik paprastas pasakojimas apie gamtos ir žmogaus ryšį – tai ir svarbi žinutė apie mažėjančią laukinių paukščių populiaciją Europoje bei kituose žemynuose. Per pastaruosius trisdešimt metų dėl žmogaus įtakos senajame žemyne trečdalis jų išnyko, o štai šių metų rugsėjo pabaigoje „Science“ žurnale buvo paskelbtas tyrimas, atskleidžiantis, kad JAV ir Kanada per 50 metų neteko trečdalio paukščių (skaičiuojant nuo 1970 metų, sparnuočių sumažėjo net 3 milijardais).

Juostoje pasakojama istorija apie prancūzų mokslininką, nepaisantį biurokratinių sunkumų bei valdžios abejingumo, siekiantį bet kokia kaina išsaugoti nykstančią nykštukinių žąsų rūšį. Jam talkina atostogauti atvykęs keturiolikmetis sūnus Tomas, kuriam anksčiau vien mintis apie buvimą gamtos apsuptyje rodėsi lyg tikras košmaras. Taip pamažu, kartu besirūpinant nykstančiais sparnuočiais, irzliajam paaugliui pirmąsyk išvydus, kaip išsirita nauja gyvybė, kaip ji auga, pastebint, kad ir kiekvienas paukštis turi savo charakterį, tėvo ir sūnaus santykiai pamažu vėl sutvirtėja: „Žiūrėk, pirmas žvilgsnis į mus. Ateik arčiau, palaikyk, štai, reikia jį ištraukti, kad sušiltų. Ir tu toks buvai kai gimei, lipnus ir baisus. Kai kurie paukščiai pirmą sutiktą žmogų laiko tėvais, taigi, ką tik tapai tėvu“, – šypsosi Tomo tėtis.

Kino kūrėją Nicolasą visada domino gamta, paukščiai ir… kvailiai. Kvailiai, kurie nepaisydami nuožmios biurokratinės sistemos, sistemos, kuri pati save žaloja, naikindama gamtą, galbūt naiviai, bet iš meilės, su užsidegimu kovoja už jos išsaugojimą. Imtis šio darbo keliautoją, gamtos entuziastą įkvėpė viena jo išgirsta istorija apie žmogumi-paukščiu vadinamą žymų prancūzų ornitologą Christianą Moullec, prieš daugiau nei dvidešimt metų atlikusį drąsų eksperimentą – jaunų nykštukinių žąsų migracijos projektą su lengvuoju lėktuvu. Pakako vien užsiminti apie keistuolį, skraidantį su paukščiais ir filmo idėja jau sklandė ore.

Kadangi paukščių populiacija pastaruosius dešimtmečius drastiškai mažėja ne tik dėl jų buveinių naikinimo, bet ir dėl migracijos metu patiriamų kliūčių (oro uostų, elektros laidų, medžiotojų, miestų šviesų taršos), atrodytų gerokai kuoktelėjęs mokslininkas, užauginęs 30 nykstančių žąsiukų būrį ir su juo kartu įveikęs 2000 kilometrų lengvuoju lėktuvu, sugebėjo jiems parodyti saugų migracijos kelią nuo Švedijos iki Vokietijos. C. Moullec rėmėsi teorija (imprintingas), kad gimę žąsiukai, tai, ką pirmąsyk pamato, laiko savo tėvu bei seka visur iš paskos. Taip, tikėdamas šia idėja, ornitologas leidosi į gan beprotišką kelionę kartu su savaisiais augintiniais, perprogramavo jų natūralų GPS ir padėjo įsiminti saugų maršrutą.

Įspūdingus kadrus išgauti padėjo DJI dronai su vaizdo stabilizavimo technologija, pritvirtinti prie skraidyklės. Ši technologija leidžia arčiau nei bet kada anksčiau užfiksuoti tikrąjį paukščių skrydžio grožį, suteikė pasakojimui tam tikros magijos – juk ne kasdien rasi progą išvysti, ką iš tikrųjų reiškia būti paukščiu, sustabdyti akimirką ore, pabūti sapniškoje nesvarumo būsenoje ir paliesti tos dangaus dievybės plunksnas, taršomas vėjo. Galbūt net gali išvysti viso pasaulio žemėlapį žmogaus-paukščio kūne. J. Ackerman savo knygoje “Genialieji paukščiai” (2019) stebisi, jog paukščių mentaliniai žemėlapiai yra iki šiol neištyrinėtas laukas – sparnuočio smegenyse esantis mažasis pasaulinis tinklas gali sukurti didžiulę, sudėtingą sistemą. Londono imperatoriškojo koledžo neuromokslininkas Murray Shanahanas, atlikęs anatominius karvelių smegenų tyrimus, pastebėjo, jog šių paukščių mentalinis žemėlapis atrodo labai panašus į žinduolių, taip pat ir žmonių, smegenų jungčių žemėlapius.

N. Vanier ne tik dėl įdomumo, bet ir dėl susimąstyti skatinančios idėjos, į filmo siužetą įtraukęs paauglį Tomą, žiūrovus pakylėjo į sparnuotą jauno žmogaus odisėją – nutrūktgalvišką kelionę paukščių migracijos keliais. Kino kūrėjas kalba apie tai, kad viskas prasideda būtent nuo to mažo žmogaus su dar gyvomis svajonėmis. Liūdnos realybės fone, bet šviesiai, žaismingai, šiltai, su humoru pateikta istorija nuteikia viltingai ir mintis kreipia aukštyn. Tad nebijoti daryti beprotiškus dalykus, kai tavimi niekas netiki ir niekam nerūpi „tos žąsys, tie gamtos turtai“, kaip buvo minėta filme, pažvelgti iš naujo į šalia esančią gyvybę, kad ir kokios formos ji bebūtų, mylėti, branginti savo artimiausius žmones, šeimą, yra tos esminės žinutės, kurias režisierius neša mums, žiūrovams. Ir šiandien, labiau nei bet kada anksčiau, privalome prisiminti šią vieną seną indų patarlę: mes nepaveldime žemės iš protėvių, o pasiskoliname ją iš savo vaikų.

Parengė: Jūratė Ziedelytė

Filmo anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=g-ExRLg9HzY

Christian Moullec projekto akimirkos:

beeNet.lt