Portugalų poetas, rašytojas ir filosofas Fernandas Pessoa (1888–1935) laikomas vienu didžiausių XX a. Europos rašytojų. Po mirties atradus skrynią su gausiu kūrybiniu palikimu portugalų, anglų ir prancūzų kalbomis, išaiškėjo, jog Pessoa slėpėsi po daugybe kitų vardų, slapyvardžių, atspindinčių tam tikrą vidinę būseną, savastį, kuriai apibūdinti pavartota sąvoka „heteronimas“. Nors heterogeniška rašytojo kūryba jau buvo publikuota įvairiuose leidiniuose, tik 1982 metais išėjus „Nerimo knygai“, autorius visiems laikams įsitvirtino pasaulinės literatūros panteone.
Pessoa prozos tekstų rinkinys „Nerimo knyga“ (2020, išleido leidykla „Odilė“) – minties lobis pasaulinėje literatūroje. Dar vadinama antiknyga, dienoraščio forma kalbanti apie autentišką žmogaus būtį, kurią, išgyvenančiajam egzistencinio neapibrėžtumo jausmą, be galo sunku įžodinti, įvilkti į kalbos rūbą. Ir visvien, ją įvardijus, belieka tik to rūbo plazdėjimo garsas, o gal tik to garso užuomina, kartais net tragikomiškas bandymas suprasti tai, kas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Pats veikėjas, rodosi niekada neužmiegantis, kamuojamas nemigos, ir sako: kas absurdiška – dieviška. Bet ne tik Soarešas kalba apie sielos būsenų išpažinimus nepažiniame, prieštarų kupiname pasaulyje – paliečiamos ir kultūros temos, ginčijamasi su žinomais autoriais (Oskaro Vaildo „De profundis“), o kai kada tekstas įgauna laiško ar instrukcijos formą.
Knyga sudaryta iš daugybės fragmentų, pradedant nuo vienos trumputės frazės, baigiant keliais puslapiais, tekstais, pažymėtais skaičiais ar su pavadinimais. Kadangi ne pats autorius sudėliojo kūrinį tokia eilės tvarka, kokią parinko sudarytojai, sunku nuspėti, koks būtų buvęs galutinis variantas. Nepaisant to, jog knygos struktūra chaotiška, daug kur likusios neaiškios vietos, o pati koncepcija buvo daugybę kartų keista, tai tik kūriniui ir suteikia autentiškumo: kūryba savaime jau yra abstraktus dalykas, o ji ir ateina iš lygiai tokio pat abstraktaus pasaulio. Kiekvienas tekstas – tai giliai išgyventos patirties esencija, talpus išgrynintos minties indas, iš kurio skaitytojui lėtai geriant, nesąmoningai atsiveria (ne)būties klodai: „Nepaprasta, apsėdanti sapnų, autobiografinių miniatiūrų, literatūros teorijų šukių mozaika. Kur tik mesi žvilgsnį, rasi „turtingas valandas“ ir viliojančias gelmes“ (George Steiner, Observer).
Egzistencinis nerimas knygos veikėjui, kukliam apskaitininko padėjėjui Bernardui Soarešui, gyvenančiam Lisabonoje, Auksuotojų gatvėje, kurioje nuomojamas ir kambarys, ir kontora – tai būdas patirti pasaulį ir iš stebėtojo pozicijos, su apskaitininko skrupulingumu, kiaurai permatančiomis vaizduotės akimis, jį apmąstyti. Tačiau tas langas, pro kurį žvelgia Soarešas, labiau atveria jo vidujinę tikrovę, kuri lygiai taip pat nepažini ir neapibrėžiama, išsprūstanti lyg smėlis, byrantis pro pirštus, vienu metu susiliejanti ir kartu vėl atsiskirianti nuo išorybės plūstančių vaizdinių: „Kuo daugiau mąstau apie mūsų gebėjimą apgaudinėti save, tuo daugiau pro mano pavargusius pirštus išbyra smulkaus žlugusių tiesų smėlio.“ (207 tekstas). Dėl to „Nerimo knyga“ dar laikoma prieštarų knyga.
Tokios tarpinės sielos būsenos, kai nuolatos supamasi (ne)būties sūpuoklėse, veda į keistas patirtis, kurių neįmanoma iki galo perprasti – taip, lyg aktorius scenoje, vaikštai tarp realybės ir kvazirealybės, o kartais net nebeaišku, kas esi, „kur viskas yra šešėliai su grėsmingos šviesos intarpais“. Todėl visa tai tampa panašu į sapną, kai išnyksta ir laiko, ir erdvės pojūtis, ir net paties sapno idėja: „Esu tarpelis tarp to, kas esu, ir to, kas nesu, tarp to, ką svajoju, ir to, ką iš manęs padarė gyvenimas, abstraktus ir kūniškas vidurkis tarp daiktų, kurie tėra niekas, kaip ir aš. Debesys…“ (204 tekstas). Tai veda į tapatybės klausimą: tai kas aš esu, jei negaliu savęs apibrėžti? Galų gale, šis nesuvokiamas savojo aš ir išorybės abstraktumas, neįmenamas tapatybės klausimas, nėra koks nors šizofreniškas pasaulių išskaidymas, bet atvirkščiai – tai yra visų tų sunormintų pasaulių išlaisvinimas ir apjungimas, vedantis į nebūtį, Niekį, į begalybės tykumas. Dykumos regėjimus.
Pessoa dar vadinamas „tūkstančio veidų poetu“ – Portugalijoje yra net išėjusi knyga „Aš esu ontologija“ (Eu Sou uma Antologia, 2016) apie 136 išgalvotas personas (slapyvardžiai ir heteronimai). Beje, portugališkas žodis pessoa reiškia „asmuo“, „persona“. Heteronimai – tai slapyvardiniai personažai su atitinkamomis biografijomis. Kiekvienas tų personažų kalba skirtingu literatūriniu balsu, perteikiančiu unikalų pasaulio matymą, kūrybą. Rašytojas prisistatydavo tokiais heteronimais kaip: Alberto Caeiro, Ricardo Reisu, Alvaro de Campos, Bernardo Soares (artimiausiu sau atitikmeniu, „Nerimo knygos“ herojumi). Soarešas laikomas pusiau heteronimu (semi-heteronimu), todėl ir teigiama, kad būtent jį labiausiai galima priskirti pačiam Pessoa. Vis dėlto, šie vardai su skirtingomis tapatybėmis, išsisklaido tarsi pienių pūkai (ne)būties vėjyje, ištirpsta visų prasmių ūkanose: „Beveik nustembu dėl savo noro surikti, nes jaučiuosi nyrantis į vandenyną, kurio neaprėpiamumas neturi nieko bendro nei su erdvės begalybe, nei su laiko amžinumu, nei su niekuo, kas gali būti išmatuojama ir įvardinama.“ (219 tekstas). Nors toji egzistencinė praraja atrodo slegianti, autorius išreiškia esminę, žaidybišką mintį, kuri maždaug skamba taip: džiaugsiuos, jei kas nors šioje knygoje ras paguodą, bet nieko nenoriu nei perduoti, nei pats suprasti – pakanka to, kad rašau, ir to, kas mane skaitys.
Egzistencializmas, kaip filosofijos kryptis, atsirado XX a. pradžioje, Vokietijoje. Tačiau Pessoa, kaip postmodernistas dar prieš postmodernizmą, vienu žingsneliu buvo priekyje negu jo epochos atstovai – jis, dar prieš susiformuojant egzistencializmo idėjoms, kalbėjo apie žmogaus būties unikalumą. Ir vis dėlto, autorius bravūriškai, balansuodamas tarp ironijos ir gilių apmąstymų, transcendentaliai išeinančių net iš pačios minties, kaip tokios, ribų, laužė visas struktūras, veržėsi iš visų nustatytų rėmų, sutriuškindamas bet kokias teorijas ar tiesas. Įdomu, kad panašiu metu egzistencializmo idėjas savaip pradėjo kelti ir daugybė kitų genialių rašytojų. Pavyzdžiui, žymus austrų poetas ir prozininkas Raineris Marija Rilkė (1875-1926) savo romane „Maltės Lauridso Brigės užrašai“ (1910) taip pat naujai kėlė pamatines žmogaus būties problemas. Nors tai visiškai skirtingi kūriniai, bet struktūra panaši, o dėl novatoriškos formos bei dėl iškeltų egzistencialistinių temų, Užrašai laikomi pirmuoju vokiečių kalba parašytu modernistiniu romanu. Knygos herojus, Paryžiuje gyvenantis jaunas danų poetas taip pat rašo dienoraštį, kuriame atskleidžiama vienišo žmogaus drama, individualizmo krizė socialinių problemų (skurdas, visuotinė neviltis ir t. t.) akivaizdoje. Čia, kaip ir „Nerimo knygoje“, tekstas fragmentuotas, fragmentai siejasi asociacijomis bei kontrastais, o ilgų klajonių metu matytus vaizdus ir patirtus įspūdžius keičia ryškūs vaikystės prisiminimai.
Svajonės, svajojimas – tai herojaus vidinio pasaulio pamatas, ant kurio ir laikosi subjekto – stebėtojo namas. Taip jis maždaug ir sako: save patį pakeičiau savo svajonėmis, nieko kito nedarau, tik svajoju, išgyvenu savo vidinį teatrą. Tačiau tas svajojimas nėra eskapizmas, tobulo pasaulio susikūrimas tam, kad galėtum pabėgti nuo realybės. Anaiptol, tai greičiau būdas sugrįžti į savo paties šaknis, geriau įsiklausyti į sielos balsą, gal greičiau į savo buvimo paslaptį. Ir dėl to, šis svajojimas tampriai siejasi su vaikystės prisiminimais: „O, mano numirusi vaikyste! O, amžinai gyvas lavone mano krūtinėje! Kai prisimenu šituos savo vaikystės, jau užaugusios, žaislus, akis nutvilko ašarų pojūtis ir aštrus beprasmis ilgesys veria kaip sąžinės priekaištas.“ (237 tekstas). Čia vėlgi galima rasti sąsąjų su R. M. Rilkės „Laiškais jaunam poetui“: „Būti vienišam, kaip buvau vienišas vaikystėje, kai suaugusieji vaikščiojo aplink, susipynę su daiktais <…>. O kai vieną dieną pamatai, kad jų užsiėmimai skurdūs, kad jų profesijos sustabarėjusios ir nebesusijusios su gyvenimu, – kodėl gi ir toliau nežiūrėti į visa tai kaip vaikui ir tarytum į svetimą dalyką iš savo pasaulio gelmių, iš savo vienatvės erdvių, kuri pati yra triūsas ir rangas, ir profesija?“
Reta, kad toks paprastas ir niekam nežinomas kontoros tarnautojas plačiai ir drąsiai apmąsto išties dideles literatūros temas, nebijo sukritikuoti klasikų, pasižymėjusių autorių kūrybą. Ir toji kritika atveria kitokią suvoktį, numeta visus taip sunkiai gludintus idėjinius luobus ir palieka… tikrumą, glūdinti už žodžių. Apskritai, skvarbus Pessoa žvilgsnis išlaisvina nuo statiško mąstymo, lengvai pasiduodančio svetimai įtakai, ir nukreipia link savasties šaltinio, iš kur, neišduodamas savęs tam, kas nuolat kinta, keičia ir keičia formas, ir tegali semtis atsakymų, iš kur geriau matosi pasaulio daiktai, iliuziniai konstruktai, ar jie būtų labai intelektualūs, ar kvailoki. Nepriklausant nei sau, nei pasauliui, laisvas žodis pats ateina: „Proza aprėpia visus menus – iš dalies todėl, kad žodyje glūdi visas pasaulis, iš dalies todėl, kad laisvame žodyje glūdi visos galimybės jį ištarti ir apmąstyti. <…> Esu įsitikinęs, kad tobulame civilizuotame pasaulyje neegzistuotų joks kitas menas, tiktai proza. Saulėlydžius mes paliktume patiems saulėlydžiams, stengdamiesi meno plotmėje tik suvokti juos žodiškai ir paversti suprantama sielos muzika.“ (227 tekstas).
Fernando Pessoa kūrybos genialumas ir slypi tame, jog ji, sulig kiekvienu žodžiu, nesąmoningai traukia iš primestų kasdienybės rėmų, normų, net paties buvimo, sustabdo minčių klystkeliuose, ir tarp daugybės žmogystei būdingų prieštaravimų, per poetiško žvilgsnio, ilgesingų svajų žvaigždėlapius, veda į siaurą ramybės takelį, taip tvirtai paslėptą po plačiai užžėlusiais regimo pasaulio paviršiais. Galbūt tai net nėra „nerimo knyga“, o labiau ilgas, žaismingas laiškas pačiam sau ar nors vienam skaitytojui, aštriai, iki spindėjimo išgryninantis sielos gebėjimą matyti. Tai turbūt geriausia ir vertingiausia dovana gyvenimo stebėtojui. Gal ir net viso gyvenimo knyga.
Parengė: Jūratė Ziedelytė