Paskutinę vasaros savaitę Klaipėdoje praūžus 8-ojo teatro festivalio „Jauno teatro dienos“ kūrybiniam vėjui, tiek teatro bendruomenės, tiek žiūrovų atmintyje išliko nemažai įspūdžių ir prisiminimų, naujų patirčių ar idėjų tolesniems darbams. Festivalis kasmet vis kitoks, ieškantis. Šiemet jame publika pamatė įdomių savo kūrybiniais sprendimais ir nuoširdumu pasirodymų. Tad vertinga apžvelgti ilgiausiai kurtą LONG programos dviejų dalių spektaklį pagal Bertoldo Brechto pjesę „Geras žmogus iš Sezuano“: kaip dvi dalyvių komandos per penkias dienas perteikė klasikinį kūrinį ir jo prasmes šiuolaikiniame kontekste?
Visko daug, o savęs mažai
„Duok jai suprasti, kad tau reikalinga jos pagalba, nes žmogus negali ilgai išlikti geras, jeigu iš jo nereikalaujama gerumo. O mes keliausime toliau ieškoti dar žmonių, panašių į mūsų gerą žmogų iš Sezuano, kad liautųsi pagaliau šnekos, jog geriesiems nebėra vietos šioje žemėje“ (B.Brechtas. „Geras žmogus iš Sezuano“). „Geras žmogus iš Sezuano“ – tai alegorinė pjesė apie vargingą ir parsidavinėti priverstą merginą Šen Te, parašyta Antrojo pasaulinio karo metais.
Kai mažame miestelyje Sezuane pasirodo trys dievai, Šen Te gauna dosnią dovaną kaip padėką už priėmimą pas save nakvynei. Nepaisant likimo smūgių, savo gyvenimo pavyzdžiu ji rodo, kad įmanoma toliau dorai gyventi, tačiau miestelio bendruomenė netiki moters nuoširdumu. O nuoširdumo tema pirmoje spektaklio dalyje perteikta labai taikliai.
Prieš daugiau nei metus „LRT plius“ pokalbių laidoje „Stambiu planu“ jaunosios kartos scenaristas ir režisierius Karolis Kaupinis dalijosi mintimis apie dabartiniu metu aktualų tiesos ir nuoširdumo teatre poreikį: „Tai, ko teatre norėčiau, – kai aktoriai vaidina ir paskui jie ateina nusilenkti, aš turiu taip tikėti tuo, kas vyksta ten scenoje, kad norėčiau išeiti su jais į tą pasaulį. Kad pajusčiau, kad ten tikriau nei ten, iš kur atėjau.“ Karolis iškėlė reikšmingą mintį, kad dabar tam tikra visuomenės dalis gali su savimi daryti ką panorėjusi, vis perkurti ir perkurti save. Tačiau nesibaigianti, nuolatinė tapatybės kaita suveikia priešingai – verčia ieškoti to, kas tikra, stabilu ir nekinta.
Šis pokalbis kaip tik atliepia pirmąjį režisieriaus Pauliaus Pinigio komandos darbą, kuriame pagal B.Brechto pjesę parinkta aktorių geriausio pasirodymo konkurso tema per asmenines išpažintis, talentų demonstravimą ir „susišaudymą“ (kritiką vienas kitam, apsikeitus vietomis). Dalyviai, susėdę ant kėdžių priešais auditoriją, neramiai laukia savo „laimės valandos“. Įeina trys komisijos nariai – dievai (Paulius Pinigis, Rūta Venskutė, Andrius Jevsejevas), dėvintys šiuolaikiškus baltus marškinėlius ir džinsus, tamsintais akiniais, tarsi atkeliavę iš kažin kokios matricos – virtualios realybės, vienas jų nešasi paslaptingą lagaminą. Kiekvienas monotoniškai, bet su šypsena paeiliui paskaitęs pjesės teksto ištraukas, sėdasi prie juodojo staliuko kairėje scenos pusėje. Suskambus telefonui, prasideda aktorės Monikos Valkūnaitės išpažintis apie vidinės laisvės poreikį, norą būti išgirstai chaotiškame teatro pasaulyje, kur visko daug, o savęs mažai.
Po tokio atviro pasisakymo Karolio Maiskio ryškus ir komiškas personažas – ekstravagantiškas rusų estrados atlikėjas, vilkintis ilgą paltą, avintis gigantiškus batus, su ryškiu makiažu ir blizgiais sidabriniais plaukais – prieš tai buvusią išpažintį sustiprina iki maksimumo: teiskite mane už tai, kas esu, tam pasiruošiau geriausiai kaip galėjau!
Laimi gyvenimas
Simonas Lunevičius leido save teisti, kadangi, pasak jo, buvo mažiausiai įsitraukęs į festivalio darbus – užsiiminėjo buitiniais reikalais, tokiais kaip jėgos aitvaro pardavimas, namų remontas ar rūpinimasis lauko apšvietimu. Po tolesnių labai skirtingų pasisakymų Mindaugas Ancevičius ima ir sustabdo laiką. Jei čia visko per daug ir savęs mažai, tai dabartinio biblinio herojaus pakilus kreipimasis dievop sugrąžina į vidinį monologą – priešais savo paties teismo veidrodį, o ne svetimų lūkesčių vergovę: „Klausau, vade, klausau, pone, mano gelmėse sprogstančių pasaulių, sproginėjančių pumpurų, burbulų ilgalaikių lietaus balose, atmesto ryšio pypsėjimo ragelyje, aparato tuksėjimo, palaikančio gyvybę, velniškai geram tavo kareiviui, Viešpatie.“
Tris dievus – teisėjus pakeitę trys geriausiai pasirodę aktoriai tęsė kitą konkurso etapą „Talentai“. Čia atsiskleidė tokie talentai, kaip Elenos Ozarinskaitės muzikiniai gebėjimai, Karolio Maiskio teatrališkumas per jo pasirinkto personažo muzikinį pasirodymą, Kristinos Švenčionytės „gimtadieniškas“ dosnumas, Vaivos Kvedaravičiūtės geras humoro jausmas ar Simono Lunevičiaus talentas dealinti – tvarkyti buitinius reikalus arba, kitaip tariant, šmaikščiai pripažinti, kad festivalio metu nebuvo taip, kaip kiti teatro profesionalai, įsitraukęs į kūrybinį procesą. Galiausiai paskutiniame etape ir laimi pats Simonas, tarsi įsimbolindamas nuoširdumą tokį, koks jis yra, leidžiant kitiems teisti. Tačiau jokio teismo nebuvo: drąsa sakyti tiesą yra stipriau nei gražus, bet tuščias melas. Todėl laimi ne teatras ar bet kas kita, o gyvenimas – žmogus, kalbantis žmogui tiesiai priešais veidą scenoje.
Spektaklio stiprioji pusė ir buvo pats jo formatas su aiškia forma, minimalistine scenografija, leidusia susikoncentruoti į kiekvieną dalyvį atskirai, pajusti jo vidinį pasaulį. Režisierius P. Pinigis ir dramaturgas A. Jevsejevas atskleidė, kad bene paskutinę dieną teko pakeisti pačią spektaklio koncepciją, bet šiaip ar taip rezultatas nenuvylė. Atvirkščiai – pasirodymas buvo stiprus savo natūralumu ir aktualumu šiame pertekliaus visomis to žodžio prasmėmis laike.
Eskizas su žiūrovais
Antrosios dalies darbas – žaismingai šiuolaikiškas, kur susilieja skirtingos, ribas tarp sceninio veiksmo ir žiūrovų stebėjimo nutrinančios erdvės: ir dievoieška, ir absurdas, ir skaudžios tiesos, ir gebėjimas į jas pažiūrėti su šypsena, ir pjesės siužetinė linija, kuri nutrūksta aktorių diskusijose, ir dabarties momentas, įtraukiant žiūrovus į teatrinį pasaulį. O klasikinio kūrinio tekstas tai vienur, tai kitur komiškai pakrypsta į šiuolaikinę kalbą.
Publikai prisistato Donato Želvio įkūnytas personažas Vangas – skurdus vandens pardavėjas, atsiskyrėlis, Sezuano gyvenimo stebėtojas, mistiškas personažas, ilgai laukęs ir sutikęs dievus, beieškančius žmogaus, galinčio priimti nakvynei. Salėje Vangas dairosi tokio geradario, bet tinkamo neatsiranda. Tuomet nusileidžia projektoriaus ekranas, rodantis praeivius, apklausinėjamus Klaipėdos mieste, besidalinančius nuomonėmis apie gerumą ir galimybę priimti nakvynei gerą žmogų. Vėliau istorija įsisiūbuoja: Vangas (Donatas Želvys), Policininkė (Sigita Pikturnaitė), Jang Sunas (Denisas Kolomyckis), namo savininkė Mi Ciu (Asta Zacharovaitė), kirpėjas Šu Fu (Donatas Stakėnas) ginčijasi, teisinasi, tai piktinasi, tai giria dingusią Šen Te, kartu su trimis dievais kelia klausimus žiūrovams apie Dievo įsakymų pakeitimą.
Kirilo Glušajevo komanda sukūrė išties aplodismentų vertą reginį, į kurį buvo įdėta daug darbo. Spalvinga scenografija palaikė įtraukiančią atmosferą: elektroninė muzika, ryškus apšvietimas, šen bei ten besimėtančios žmogaus dydžio nuogos lėlės, už salės durų, iki pat laiptinės durų besidriekiantys išpurvinti kartono lakštai su lėkštelėmis – didžiulio skurdo ženklais Sezuane. Priešais ant scenos pastatytas stendas su festivalio dalyvių fotografijomis ir mintimis apie gero žmogaus savybes kaip atminimų ar laiko siena tyliai bylojo apie mus pačius dabarties sceninėje erdvėje. Atminimų siena, kalbanti ne tik apie festivalį, bet ir apie visas istorijas, persipynusias laiko tėkmes ir amžiną kovą už gėrį.
Daugiasluoksnis, labai dinamiškas veiksmas galbūt kiek per daug apkrauna vaizduotę savo judrumu ir įvairiaspalviu koliažu, vis dėlto, taip sumaniai nubraižytas teatrinis eskizas, įtraukiant žiūrovus, prikausto dėmesį – pasyvus spektaklio stebėjimas tampa kūrybiniu nuotykiu ir pokalbiu. Sveikintinas scenografinis sprendimas abiejose scenos pusėse susodinti aktorius ir žiūrovus vienas priešais kitą. Nors rodos, lyg tokiu būdu dalis žmonių būtų „įtaisyti“ teismo salėje, žiūrint iš šalies, visi kartu su stendu priešakyje sudaro vieną ratą – komuną. Žaidimas lieka žaidimu, bet šiame pasaulyje esame vienas nuo kito priklausomi. Todėl apdovanoti buvimu dalele šios egzistencijos vyksmo, kad ir kokiame siužete bedalyvautume.
Apkabinti vienam kitą
Kai dosnioji Šen Te įsileidžia nakvynei tris dievus, įsileidžia ir kiekvieną žmogų, galbūt ne tokį gerą, bet visvien vertą priėmimo. Ir tada atsiranda griežtas, užtat teisingas Šui Ta – Šen Te pusbrolis, vargšės naivios merginos alter ego. Prisiminus įžymųjį filmą „Kovos klubas“ (1999), kai taip pat jaunas herojus Džekas (Edward Norton) pasąmonėje susikuria savo idealą, antrąjį „aš“ – teisybės ieškančią, griaunančią ribas asmenybę, B. Brechto mintis apie naivaus gerumo kainą įgyja platesnį kontekstą: visais laikais, o dabar ne mažiau būtina savęs paklausti, kas iš tiesų yra tas geras žmogus ir ar sėkmę tikrai parodo piniginės dydis, valdžia, šlovė, daiktų kiekis, populiarumas, ikoniška išvaizda?
Nors įprasta ant pjedestalo statyti stipriausiuosius, tačiau visuomenės „nurašyta“ geroji Šen Te sutiko dievus ir gavo iš jų dovaną – ta, kuri buvo teisiama už parsidavinėjimą. „Kovos klube“ Džekas yra pasimetęs visoje šioje vartotojiškoje ir pramogų visuomenėje, bet ilgesys aukštesnėms vertybėms niekada nedingsta lyg į vandenį, vienu ar kitu būdu dievai prasiskina kelią į tuos, kurie išlieka orūs tikėdami gėriu. Nors toks tikėjimas kartais nuvilia. Jautrus Šen Te (Ieva Pakštytė) monologas spektaklio pabaigoje tarsi iš amžinybės griuvėsių kreipiasi į tūkstantmečių ir šių dienų žmones: kodėl blogybė vertinama taip stipriai, o gėris – taip griežtai? Apmąstymų verta pjesės scena, kuomet Šen Te už paskutinį pinigą nusiperka iš Vango puoduką vandens, nors lyja. Sunku, bet gražu, kai lyja.
Ievai Pakštytei atliekant finalinį muzikinį kūrinį, palengva pakyla Donatas Želvys ir pakviečia visus apkabinti vienam kitą – geruosius žmones, susitikusius šiame laike, šioje įdomioje, kartais keistoje ir painioje būties scenoje. Pagarbiai nusilenkti bei padėkoti tiems dievams, mus sujungusius gyvenimo kryžkelėse. Tad priimti sau viduje ir šalia gėrį – tokia spektaklio žinutė bei palinkėjimas. Galbūt tik taip ir veikia dievai šiam pasauly?
Parengė: Jūratė Ziedelytė
Nuotraukų autorius: ©Domas Rimeika
Straipsnis rugsėjo mėnesio kultūros ir meno žurnale Durys:
(12-16 puslapiai).