Netiesa yra degantis krūmas,
Nes plaukai negali tapti krūmu,
Jie yra tiesiog plaukai.
Dievas negali tapti kūnu,
Nes jis tiesiog dievas.
Ugnis negali kalbėti,
Nes ji tiesiog ugnis.
O kas tada yra tiesa?
(ištrauka iš Eleonoros Baker pjesės „Mari Kardona“)
Viename pokalbyje iš teatro festivalio TheATRIUM rengiamo interviu ciklo su kūrėjais, jaunosios kartos latvių režisierius Elmars Senkovs užsiminė, kad teatras turėtų būti labai įvairus (ir linksmas, ir tragiškas), atspindėti šių dienų visuomenę, mūsų vidines problemas. O lenkų teatro režisierė Agata Duda-Gracz, kalbėdama apie vieną iš savo darbų, iškėlė mintį apie tai, kad reikia saugotis to, ko prašai, nes gali gauti.
Dažnai tai, ko labiausiai bijai, ima ir nutinka: „Tik prieš atsitinkant kažkam gero, mes esame bandomi kažkuo labai blogu“. Auksiniam scenos kryžiui nominuotas nuoširdumu ir atvirumu užburiančios aktorės Gabrielės Ladygaitės vaidmuo Agniaus Jankevičiaus režisuotame monospektaklyje „Mari Kardona“ (2018), nuo pat pirmos pasirodymo akimirkos scenoje, įtraukia ir iki pat pabaigos nepaleidžia žiūrovo. Kaip aplink mus gyvena tik atsitiktinai matomi, nepažįstami žmonės, taip ir Mari Kardona – pagrindinio veikėjo Merso mylimoji Albert’o Camus romane „Svetimas“, pasirodo labai fragmentiškai. Monospektaklis, inspiruotas A. Camus kūrinio, per Mari sielos gelmes, mezga gilų ryšį su publika, užčiuopdamas dažnai užslėptas tamsias, jautrias temas, su kuriomis susitapatinti tikriausiai galėtų kiekvienas.
Tai istorija apie nuo pat mažens „kitokią“ merginą, vadinančią save „žvėrimi“, kuri, kitaip nei kiti, neturi jausmų, ir dėl to nuolat patenka į netikėtas ar tragiškas situacijas. Spektaklio veiksmo vieta – lyg jūra banguojantis vidinis Mari pasaulis, kur nuolat vyksta konfliktai: konfliktai su savo kitoniškumu, su mama, Dievu, religija. Pačioje scenografijoje nemaža religinių simbolių – neretai iškeliami klausimai apie jų prasmę. Nors A. Camus romane jaučiama mizantropiška atmosfera, nepasitikėjimas žmogaus sukurtomis taisyklėmis, paliečiama dabar ne mažiau aktuali egzistencinė autentiško žmogaus vaidmens sociume problema: ar čia tikrai yra vietos individualumui?
Trumpi Mari pasakojimai – nejaukūs, keisti, kupini baimių, tačiau labai taikliai atspindintys daugybę visuomenėje nematomųjų pusių. „Žvėries esmė – likti vienam“, – mąsto Mari. Nepatogūs žmonės dažniau patiria atstūmimą, nepriėmimą, smurtą, tačiau vietoje to, kad pati aplinka keltų klausimus apie save pačią, aukai, lyg į pasąmonės tamsumas, perkeliamos sąmoningosios visuomenės nuodėmės. Nors teatro tikslas – sužadinti jausmus, veikėjos išpažintis apie pasaulį be jausmų, labiausiai ir atspindi veidmainiškosios aplinkos problematiką – verčia susimąstyti, kiek ji yra tikra, o kiek suvaidinta, ką iš tiesų išgyvename, nuolatos siekdami pritapti spalvingame, „vyšniniame“ jausmų pasaulyje.
Aktorės G. Ladygaitės gebėjimas organiškai, įtaigiai ir labai gyvybingai, genialiai perteikti išties sudėtingą, tragikomišką Mari Kardonos personažo pasaulį, leidžia natūraliai įsijausti į atstumtosios merginos vaidmenį, išlaikyti dėmesį viso spektaklio metu ir apsidairyti toliau: galbūt tai, kas esu, ir kokį mane mato kiti, tėra kažkieno projekcijos, galbūt žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės, nėra tokie tobuli, ir tai matant, galiu kažkiek juos patobulinti?
Kaip herojė visomis įmanomomis pastangomis siekia pritapti, nori užsiauginti jausmus, turėti raudonas, kaip vyšniniai ledai, akis, taip kiekvienas žiūrovas atpažins save tose situacijose, kuriose jautėsi bejėgis. Klausantis Mari pasakojimų, kuomet ji vis ieško jausmų savyje, juntama platesnė erdvė, kurioje nėra būtina būti ryškiai lyg vyšniniai ledai – Mari jaučia, ir jaučia stipriai. Tik kitaip.
Parengė: Jūratė Ziedelytė
Nuotrauka: © Viktorija Lankauskaitė
Spektaklio anonsas: