Sniego skulptūrėlės


Kaip gera šiandien su tavimi pasivaikščioti. Žinau, tau skauda koją ir nesinori grįžti atgal. Tu tik neskubėk, suspėsim namo. Pameni, čia buvo galingai išsikerojusi eglė? Dabar tik kelmas. Kaip keista kalbėtis apie medžių pabaigą, žiūrint į gyvus medžius. Palauk, neskubėk. Nenoriu grįžti atgal. Žinau, niekada nekalbi apie tai. Pailsėkim, prisėskim ant šio kelmo, juk tu išmanai apie skausmą geriau, nei turintys kalbos dovaną.

Ji neturėjo nei kalbos, nei klausos dovanos, bet labai norėjo užkrėsti kitus savo kūno plastika. Vos tik Laima, suplukusi nuo valymo darbų, buvo beišeinanti iš salės, pajuto, kad ji neina kartu. Ant žemės padėjusi visas savo valymo darbų priemones, atsigręžė, bet nepratarė nei žodžio – tik žiūrėjo, kaip prie lango liaunu jaunutės studentės kūnu leidžiasi paskutiniai saulės spinduliai. Jei ji galėtų kalbėti, galbūt čia nė nestovėtų tiek ilgai ir nežinotų, kad kartais labai gera negirdėti pasaulio. Laima, kasdien prisiklausiusi protingų dėstytojų kalbų, stebėdavosi jų disonansu, kažkokiu neatitikimu tarp balso ir veido mimikos, kartkartėm išsprūstančių nuovargio ir pykčio bangų, staiga pereinančių į formalų toną. Nežinia, kodėl jai dabar atėjo tokia mintis, gal dėl to kaltas pačios nuovargis? Merginai jau artėjant durų link, ji nusišypsojo ir ranka parodė, kaip gražu lauke.

Namuose mažai patekdavo saulės, bet tetai Domicelei jos pakako, kadangi buvo pratusi daug darbuotis scenos tamsoje ir su ja grįžti namo. Kaskart rytais akinamai švarioje laiptinėje ji pasijusdavo lyg ligoninės koridoriuose, kur baltos sienos dvelkte dvelkė kažkokiu dezinfekciniu skysčiu, užgesinančiu skaudamas matomas ir nematomas vietas. Grįžtant kažkodėl to kvapo nebebūdavo.

Tetos Domicelės darbo kambarys tiesiogine to žodžio prasme pūtėsi nuo įmantriausių drabužių, audinių, susivijusių siūlų ir skiaučių skiautelių. O kodėl ne ten visa tai? Jai čia buvo geriausia – kūryba įmanoma tik savoje erdvėje ir niekur kitur, kur slankioja nereikalingos kalbos. Ji kartais įsivaizduodavo, kaip šis kambarys ima ir pabėga. Drabužiai, maištaudami prieš žmonių valdžią, ištrūksta iš jų kambarių, savo šokių salėje išskleidžia jų mintis, su ištrūkusiais siūlais ištraukia jų sapnus ir parodo gyvenimo stygių. Medžiagos apsikeičia šiltais prisilietimais, siūlelis po siūlelio savo medžiagiškame šokyje išardo viena kitą ir vėl, išaušus rytui, lyg niekur nieko grįžta į namus kuriančioms rankoms.

Teta niekada nekalbėdavo apie Giedrių, tuo labiau jo buvusią žmoną. Tėviškas noras išauginti gabią dukrą Elenai buvo suprantamas, bet nesuprantama buvo tai, kodėl jis susirgo taip tyliai, kad ji to nepastebėjo. Bet apie jo muzikinę kolekciją galėdavo gestais kalbėtis valandų valandas. Ji išplėtusi akis klausydavosi muzikinių istorijų, muzikos guru biografijų, apie gerą ir blogą muziką, apie muzikos alcheminę ir cheminę sudėtį, kaip kas turi būti, kad gautųsi magija, kas trukdo jai įvykti. Elena būtent jam pažadėjo, kad tai pritaikys savo karjeroje ir didžiuosis turinti tėtį, išmokiusį muzikos paslapčių. Ji ir didžiavosi, nors sau nenorėjo pripažinti, kad tai ir buvo tragedija. Muzikoje slėpėsi kažkoks svetimas, naikinantis cheminis elementas, kuris nuodijo tėtį – kažkas, kas tapo jos kūno dalimi ir tuo atsikratyti nebuvo įmanoma jokiais kerėjimais ar pažangiausiais vaistais.

Kai valytoja Laima anksti ryte baigė darbą, prisistūmusi vieną iš komisijos kėdučių, prisėdo prie lango salėje, kur vakar stovėjo Elena. Ji giliai širdyje linkėjo merginai sėkmės, nors žinojo, kad toks dalykas kaip sėkmė – labai suktas ir painus. Akyse iki šiol stovi gražuolės studentės Vytės veidas, kai ji, radusi ją parklupusią persirengimo kambaryje, išvydo vos kvėpuojančią. Perėjusi dešimtis komisijų, Vytė tą dieną pajuto paralyžiuojančią tuštumą, todėl suglebo po paskutinio pralaimėjimo. „Kodėl, Vyte, kodėl, vaikeli, tu taip save baudi?“ – paklausė Laima, vis dairydamasi atgalios, ar dar neatvyko greitoji. „Esu niekam tikusi“ – sušnabždėjo ji. „Tu esi per gera šiam pasauliui, vaikeli, man tu esi pati nuostabiausia šokėja pasaulyje“ – Laima pravirko ir stipriai išbučiavo merginą lyg savo prarastąjį vaiką.

Šiandien Laima neatėjo į darbą. Pirmąsyk Elena pasijuto taip, lyg šis neatėjimas reikštų kažkokią pabaigą. Galbūt ji apsirgo. Galbūt kas kitas nutiko. Pradėti dieną be šios moters su plačia šypsena veide buvo labai neįprasta – sakytum būtų ėmusi ir nutrūkusi muzikos įžanga. Dabar reikėjo susikurti ją pačiai. Atmintyje ir širdyje. Giliai sielos kamputyje, kur slepiasi erdvės už žodžių – nepasiekiamos nuolat kalbančiam pasauliui. Ji žinojo, kad šioje vietoje viskas įmanoma.

Komisiją sudarė trys žmonės – dvi vidutinio amžiaus moterys ir vienas pagyvenęs vyras. Nors kiekvienas atskirai atrodė žmogus kaip žmogus, bet triadoje kartu kūrė įtemptą aurą, kuri, kaip dusinantis vasaros karštis smelkte smelkėsi į salės sienas, o nuo jų atsimušusi, tvoskė kažkuo dar stipresniu. Ir visi, nežinia, ar taręsi ar ne, vilkintys baltais drabužiais. Kairėje pusėje sėdinti apystambė, tamsių garbanotų plaukų moteris Elenai priminė tetą, su kuria tėtis smarkiai nesutarė, tačiau kita komisijos narė – liekna šviesiaplaukė dama išpūstomis lūpomis gąsdino savo abejingomis akimis. Štai vyras buvo neaiškiausias – tiek akys, tiek plika galva ir visa kūno laikysena kalbėte kalbėjo apie paslėptą jos pačios baimę, kurią tokiu būdu dangsto praradę kalbos dovaną. Elena prisimerkė: beveik galėjai matyti, kaip trijulė pavirsta didžiuliu skeneriu, kurio funkcija – atlikti išsamią patikrą. Kiaurai šviečiantis aparatas buvo negailestingas, nes galėjo be skrupulų nubausti tuo, kad pats nematydamas, šviečiančiajam į dienos šviesą iškeldavo jo slaptuosius kampelius.

Moteriai pūstomis lūpomis pamojus pirštu, Elena turėjo pradėti pasirodymą. Ji sustojo prie lango, tarp ryto saulės ir salės skleidžiamos ryškios šviesos. Už lango virte virė gyvenimas, o čia – jis šoko už visus. Mergina užsimerkė, giliai įkvėpė, iškvėpė ir leidosi į šokį.

Elena atsimerkė tuščiame kambaryje kur daiktai tylėjo, nesuprasdami, kodėl staiga KAŽKAS dingo. Kažkas, kas juos mylėjo, skleidė šilumą ir tik tam kažkam būdingą minties pavidalą. Ji atsigręžė į komisijos narius, juose išvysdama visus kambario prieblandoje pabirusius daiktus, ir toliau tęsė savo pasirodymą. Vienas lėtas judesys, kitas – atsargus, bet išjaustas, pamažu įsikūnijo į tuos tamsos apgaubtus vienišus daiktus, virto jų pasakojimu apie šeimininką, be galo mylėjusį muziką, bet nemokėjusį mylėti savęs.

Daiktai sklandė ore ir sukosi ratu – tik sau žinomoje galaktikoje, veikiami tik sau žinomų metafizinių dėsnių. Rodėsi, kad čia, šiame pasaulyje – visa sukasi aplink kiekvieno atskiro kūno įnorius. Ir todėl daiktai nežino, kaip rasti bendrą kalbą su kiekvienu iš jų atskirai ir atverti juose bendrąjį dėsnį, išlaisvinantį nuo mirties baimės. Ji sukosi nuo centro į išorę, nuo išorės vėl į centrą. Buvo nebeaišku, kur visko pradžia, o kur – pabaiga. Sutemos pamažu užkloja kūnus, nuolat besikeičiančiose erdvėse užmigdydamos, užgesindamos minčių kreives, kuriose juda kūniški taškeliai. Ji pajuto kojos skausmą kaip tik tuo metu, kai jau atliko paskutinį judesį.

Komisijos narys – vyras tuščiomis akimis pakilo ir ranka parodė sustoti. Visi sužiuro į jį, nesuprasdami, kas nutiko. Pasirodymas dar nesibaigė. Vyras daugiau nė nekrustelėjo, tarsi laukdamas, kol Elena pati susipras, kas blogai. Bet kas iš tiesų blogai? Viskas atlikta tiksliai, paaukota daugybė bemiegių naktų ir atiduotos visos įmanomos pastangos.

Kitos komisijos narės susižvalgė viena į kitą – lyg pasyvūs žiūrovai laukė, kas bus toliau. Elena pradėjo nujausti, kad toks ir buvo jo prašymas – prašymas pačiai išgirsti, ką jis mato. Aplink tvyranti tyla pamažėle lengvėjo, išsklaidydama kažką, kas priminė sulipusias minčių dulkes. Iš jų buvo galima lipdyti standžius kamuolėlius ir mėtyti pro langą. O tada vaikiškai stebėti, kaip visa ta keista dulkių masė, talpinanti įvairiausias šiukšlių nuoplaišėles, kažkada buvusių ryškiaspalvių vabzdžių ir drugių kūnelių liekanėles, tiesiog taip lengvai išsisklaido ore. Už lango virte virė gyvenimas, o viduje nieko nevyko. Tik kažko labai mažėjo, ir kažko daugėjo. Tuštuma nebebuvo tokia baisi. Net sakytum – daug mielesnė, nei spalvomis užgriozdinti žmonių gyvenimai. Laimingi, kurie gimė gyventi.

Ar tu čia esi, Elena? Ar jauti skausmą? Koks jis? Sustok. Reikia išlipti. Ar tu čia esi, Elena?

Vyras atsisėdo ir nulenkė galvą. Komisijos narė – tamsių plaukų garbanė kažką jam sukuždėjo ir pažvelgė sau už nugaros. Moteris pūstomis lūpomis atsilošė kėdėje, užsimerkė ir po kurio laiko atsimerkusi ramiai nusišypsojo, ranka rodydama jaunajai šokėjai gestą „tęsti šokį“. Elena atsisuko į lango pusę: saulės tyli linija driekėsi skersai juodas grindis. Akyse sumirgėjo labai skausminga, bet ir kartu jauki erdvė, kur tėtis dar ką tik išpakavo dvi iš užjūrio parsivežtas porcelianines sniego baltumo, akinančio melsvumo aštuoniolikto amžiaus vyro ir moters skulptūrėles. Saulės šviesoje jos spindėjo pačia ramiausia meile, žiūrėjo vienas į kitą tylaus supratimo akimis ir šypsojosi taip, lyg žiūrėtų į vienas kito nepasiekiamą tolį. Ji tęsė šokį.

Sukdamasi, tai kildama, tai nusileisdama ji klaidžiojo šviesa pripildytuose kambariuose, nors jie buvo tragiškai apleisti ir seniai pamiršti, kol išvydo tą dieną, kai vienas pavargęs, bet stipriai muziką mylėjęs žmogus paskutinįsyk vaikščiojo, ieškodamas kažko, kas kalbėtų apie patį gražiausią paskutinį atsisveikinimą. Už lango tykiai snyguriavo žybsinčiais baltais dribsniais, o čia, šalimais, pirkėjai tarpusavyje ramiai šnekučiavosi. Norėjosi apsisukti ore ir skristi kaip paukščiui, pagautam neišmatuojamos erdvės srauto. Čia buvo taip ramu, kad pagalvotum, jog nebūti niekur ir būti visur – labai savaime suprantamas dalykas. Net dingtelėjo mintis, kad skausmas – tai atskira teritorija, kurioje blaškosi neramios sielos. Kaip jos čia patenka?

Elenute, iš kur mums, daiktams, žinoti apie žmonių bėdas. Matai, mieloji, mes galime sudužti ir subyrėti, suirti, ir supūti, užgesti ir sugesti. Gal kartą, gal du ar tris. Elenute, mūsų čia nėra. Todėl ir nepažįstame skausmo.

Daiktai stebėjo, kaip grakšti jaunoji šokėja skriejo gaivališka jėga, išlaisvindama tuos apleistus kambarius, kuriuos paliko senieji jų gyventojai. Dvi sniego baltumo ir akinančio mėlynumo skulptūrėlės, rymančios ant palangės, už lango stebėjo laiko peizažą, o kitoje pusėje jos laukė komisija. Elena dar sykį apsisuko ore ir krito lyg pralaimėjusi kovą su savo pačios kūnu. Nors muzika baigėsi, bet jos vidus liejosi, nebeatskirdamas, kur esąs. Ašaros degino veidą, norėjosi iš čia tiesiog imti ir pabėgti. Išrėkti „normaliesiems“ , kad nebylieji taip pat išgyvena triukšmą, tik daug intensyviau, nei turintys kalbos dovaną. Skersai juodas grindis besidriekianti šilta saulės linija pamažu viską sudėliojo į savas vietas.

Ji jautė trijų žmonių rankas, glostančias nugarą ir galvą, kol atsimerkė ir iš vyro, jau pilnomis akimis, gestų, suprato žodį „Ačiū“, tik jis buvo kažkoks neįprastas, tarsi ištrūkęs iš įprastumo rėmų. O kas nutiko Laimai? Viskas gerai. Ji sugrįš. Minėjo, kad paslydo ir truktelėjo koją. Sakė, ligoninėje susipažino su nuostabia siuvėja ir pagaliau atrado nerealų hobį – drabužių siuvimą.  

Pameni, čia buvo galingai išsikerojusi eglė? Kitoje lango pusėje tu leki, nešinas dviem sniego baltumo skulptūrėlėmis, į kitą pasaulį. Bet juk žinai, kad šio vakaro kelio niekas negali sustabdyti. Ten toli bėga miesto gyvenimas, nežinodamas, kad niekas niekur nepabėgs. Kaip keista kalbėtis apie medžių pabaigą, žiūrint į gyvus medžius. Man atrodo, kad jie kalba apie kelią, kai šis atsiskiria į naktį. Kai paskutinįsyk, labai stipriai, paspaudžiame vienas kitam ranką, o mūsų siluetai, nieko nežinodami, šiurpiai ramiai patraukia skirtinga puse.


Tekstų palėpės autorė Jūratė Ziedelytė

p.s. rekomenduoju pažiūrėti šį filmą:):

beeNet.lt