Šis ėjimas akimirkai pakyla tolyn, kol dar galima, kol dar supasi medžių viršūnės, įbridusios savo nežemišką ilgesį į šniokščiančių debesų bangeles. Kartoninėje dėželėje su barkodu, žodžiais bei skaitmenimis, žyminčiais siuntėją ir gavėją, slepiasi dar kitos dėželės, pritaikytos kitų dėželių apimtims. Išvaizdžios, koketės gražuolės, pritaikytos sėkmingiesiems, sėkmingosios, pritaikytos tūkstančiams pervargusių, gyvesnio gyvenimo ieškančių akių. Akys nuleistos į žemę taip tiksliai, kad norisi pamiršti laiką. Ten, kur ką tik nuslinko ryto rūkas, gali įžiūrėti, kaip kažkas artėja. Kitoje perėjos pusėje kažkas stebi besisukantį dangų, kai viskas ūžia, gęsta, lūžta, krenta, panyra, beldžiasi, blaškosi, laukia, vėl laukia, ir laukia, kai nieko nebelaukia. Gal abiejose perėjos pusėse prasilenkia mintys, kai ištrūksta iš tiksliai įpakuotų dėžučių?
„Madam, jums atėjo laiškas. Tai ar supakuoti siuntinį?“ – Sušnibždėjo kažkas šalimais. „Ačiū, nebereikia. Einu įsipilti arbatos“, – ji, lyg pradingusi laiko labirintuose, net savęs negirdėdama, išlemeno žodžius, susivijusius kažkur vidinėje bedugnėje.
Marta, palikusi mintis tartum supakuotą svetimą daiktą, pasidavė svajokliškam, jaunatviškam svaiguliui ir jaukiai įsitaisė ant supamos kėdės, tiesiai priešais langą, už kurio krapnojo smulkiais lašeliais, o toli, toli horizonte driekėsi lengvas, balkšvas ryto rūkas. Jaunos moters veide pamažėle išryškėjo smulkios raukšlelės: įdomu – pakanka vos kelių įtemptų minčių ir žmogaus veidas gali neįprastai pasikeisti. Net grakščias kojas slepiančios akvamarino spalvos šilkinės suknelės klostės, rodės, raukšlėjasi sulig labiau įtempta mintimi.
Pro vos pravirą langą, prilaikomą sena, sudūlėjusia knyga besiskverbiantis šaltas lapkričio vėjas kedeno ilgus, žvilgančius, it saulės nubučiuotus, kaštoninius Martos plaukus, o ausyse vos girdimai tilindžiavo sidabriniai auskarai su svyrančiais tamsiai mėlynais metaliniais jūrų arkliukais.
„Taigi, tai turėtų būti kažkas iš ten“, – pusbalsiu sumurmėjo ji. Bet laiško atplėšti ji nesiryžo. Tik pasiėmė mažytį baltut baltutėlį porcelianinį puodelį su garuojančia ramunėlių arbata ir, ją lėtai gurkšnodama, atsistojo prie lango.
„Atsiprašau, madam, jau kitoje stotelėje“, – vėl sukuždėjo paslaugusis balsas. Marta atsitraukė nuo lango ir persėdo į savąją vietą. Traukinys lėtai, lėtai sustojo. Keleiviai pakaitomis tai įlipdami, tai išlipdami kūrė garsų pasaulį, besisukantį viename rate: išeiti, sugrįžti, išeiti, sugrįžti… kol galiausiai visa sustojo ir vėl pajudėjo viena kryptimi.
„Marta, kodėl neatplėšei laiško?“ – Priešais jaunąją moterį tarsi ore sustingo klausimas, iškeltas kitos moters identiškomis akimis. Marta įsispitrino į tas žydras, kaip ir jos akis, klausiančias, kodėl kažkas nebuvo atidaryta. Ji atsigręžė į lango pusę ir tarsi su savimi ėmė pašnibždomis kalbėtis.
Aš beldžiausi į tas duris ir beldžiausi tūkstančius kartų – kruvinais krumpliais. Bet tuomet man reikėjo stebuklo, kad jos būtų atidarytos. Tarp šių kambarių balintų sienų kartais prasilenkia tos mintys, kurios ieško stebuklo. Laba diena… sunku pasakyti, kodėl nieko nesako šie jūrų arkliukai ausyse, kuriais bandžiau visais savo sielos čiuptuvėliais užčiuopti laimę už tų nelemtų durų. Į parankę įsikabinusi kosintį senelį Timotiejų, stengiuosi negalvoti, kaip šalta aplink. Kaip jie bijo, kad juos apkrėsim. Kaip jie apgailėtinai stengiasi negailėti mūsų. Už paskutinį skatiką parduodu sielą, nė kruopelyte nepakeliančios tų pritvinkusių patalpų su buhalteriniais popieriais, cigarų dūmais ir pelėsio dvoku. Kūnas apgailėtinai silpnas, skaudantis ir trapus – rodos, mane palaiko tik stebuklas. Mano rankų perregimoje odoje atsispindi džiūstančių rudeninių lapų žemės. Aš krentu su jais į žemę. Bet stebuklas veikia – tiki meile gyvenimui iš pirmo žvilgsnio. Ir ji – mėlynos spalvos. Kaip dangus. Meilė gyvenimui iš pirmo žvilgsnio – argi ne keista tokia meilė? Aš net įsivaizduodavau, kaip įtūžusi laužau tas prakeiktas, užsispyrusias žmogiškas duris, kaip išgaliu, rėkiu ant tų, kurie negirdi, kaip plyšta mano tikėjimas, ir, nežinia kam prasmegus, pagaliau įeinu į stebuklo teritoriją.
Tada reikėjo stebuklo, o dabar teesu tik mažytis jūrų arkliukas – išprotėjęs nuo meilės gyvenimui iš pirmo žvilgsnio, traukinio bėgiais bėgantis į kitą jūros pusę, kur nieko nėra, tik vandens kvėpavimas virš kūno.
„Madam, kažkas laukia už durų“, – mandagusis balsas suošė lyg svyrančios gluosnio šakos. Ji nedrąsiai išlipo iš traukinio ir žmonių minioje dairėsi kažko, kas priminė paklydusį stebuklą. Jai net apsisuko galva ir ji pasijuto dingte pradingusi ilgoje kelių amžių kelionėje. Galiausiai sustojo, giliai įkvėpė ir iškvėpė. Kažkas tolumoje mojavo, bene žuvėdros sparnais, besipriešinančiais nuožmiam jūros vėjui. Mėlynieji jūrų arkliukai, kiek įtrūkę, apsitrynę, pradėjo stipriai skambėti, visiškai nepaisydami savojo trapumo, kai Marta pasileido bėgti į tą pusę, kur sklaidėsi debesys.
Keleiviai pakaitomis tai įlipdami, tai išlipdami kūrė garsų pasaulį, besisukantį viename rate: išeiti, sugrįžti, išeiti, sugrįžti… kol galiausiai visa sustojo ir vėl pajudėjo viena kryptimi.
Tekstų palėpės autorė Jūratė