Jis užvertė storą, jau nublukusią ir apiplyšusią užrašų knygelę ir pradėjo kažko ieškoti.
„Kaip greitai dingsta tos cigaretės. Velniop, paskutinė, tai paskutinė.“
Kur jam skubėti, ketvirtasis dešimtmetis – tai tobulas amžius žmogui, mėgstančiam darbuotis su itin preciziškais daiktais, sako senieji meistrai. Ir koks čia smagumas artėti prie vidurio amžiaus? Jie sako, ne pienburniui suprasti, kaip padaryti taip, kad daiktas būtų gyvesnis už anksčiau buvusį pavidalą. Ir jau ne senoliui užsiiminėti tokiais ypatingo kruopštumo ir įžvalgumo reikalaujančiais dalykais. Kiek bežiūrėsi į bendrą vaizdą, vistiek, laikas yra labai intymus būvis.
Tą ankstų rytą, kai praėjusi naktis atrodė taip, lyg miegotum visai kitur, kur atpažįstamas tas buvęs ar nebuvęs, namus apglėbęs sūpuojantis jaukumas, jis lyg paklaikęs išmovė pro duris. Strimgalviais nulėkė autobuso link taip greitai, kad rodėsi, jog kažkas vejasi. Kaip tyčia, autobusas atvažiavo anksčiau. Nagi, tai vėl linksminiesi, mielas vairuotojau, vytury tu vienaaki, neskiriantis laiko?
Tik stebėdamas tą išdavikišką transporto priemonę, nutolstančią į gilų žiemos rūką, kaip į kažin kokį baltų dūmų laiko portalą, nevalingai pradėjo striukėje ieškotis cigaretės. Nėra, nors pasiusk. Šis pasirodymas juk ne šiaip susitikimas. Taip būna tik kartą gyvenime… tik kartą tokie dalykai nutinka (atsilošia į apšerkšnijusį stotelės paviljono stiklą ir žiūri šonu į išplaukusius vaizdus).
Kitoje gatvės pusėje, stotelėje, šiltais žieminiais rūbais tampriai apsimuturiavusi jauna moteris dairėsi akivaizdžiai vis neatvažiuojančio autobuso. Galėjai nekreipti dėmesio ir nieko negirdėti, apsimesti, kad visi mes – blankūs praeiviai, tik įkyriai šmėžuojantys šešėliai, talpinantys savuosius saugiai užrakintus kambarėlius. Tačiau jis žiūrėjo į tą labai neaiškų juodą siluetą, prieblandoje kuždantį: nesužeiskit manęs, net jei tada, kai šypsausi visomis spalvomis ir esu atvira visa savimi. Nesužeiskit savuoju kalbėjimu vien dėl to, kad matote tik mano varganą žodžių šešėlį. Aš čia bandau rasti išeitį, kaip man išeina, kaip jaučiu. Kaip ir kiekvienas iš mūsų. Net tada, kai šypsomės. Perrašinėju save vis kitu, sodresniu matymu, nors tai tik nutolina nuo to, kas sau esu. Sutaisyti garsą? Taip, nesuderintas šis paprastas buvimas su tokiu šaižiu garsu.
Tamsa nusveria šviesą, šviesa tamsą: ji dar labiau užsiveržė storą vilnonį juodą šaliką, tuo savajam siluetui suteikdama vaikiško žaismingumo. Tai bent keistas šis pats sau prieštaraujantis pasaulis – vienam autobusai, lyg susitarę nelabieji išdaigininkai, vis atrieda per anksti, o kitam – vis nepasirodo. Įsivaizduokit – jūs esate ten, kur neturėtumėte būti, kad sutiktumėte tą žmogų, kuris seniai turėjo čia nebebūti. Aukštai kabantis ekranas judina autobusų tvarkaraščio skaičiukus, atsispindėdamas vis kitoje pravažiuojančioje mašinoje, bet toji skaičių juosta tik tyliai ištirpsta pavymui ir dingsta šviesos greičiu. Ir kas ten yra, kas niekur nejuda?
Ten, kur niekas niekur nejuda, tarsi iš nebūties privažiavo autobusas. Uždarė duris kaip pajuodusius nasrus ir prarijo Neatpažįstamąją, nusinešdamas jos siluetą į nežinomą prarastųjų žemę. Jis, nežinia ko vedamas, perėjo į kitą gatvės pusę, ten, kur ką tik stebėjo ištuštėjusį peizažą, ir ten, kur apsisuko šis nepagaulus, beryšis laiko ratas, prisėdo laukti sekančio autobuso, sumanęs nuvykti kitais reikalais. Šioje trumputėje kelionėje jis nejučiomis pradėjo fiksuoti vairuotojo radijo bangas, o tiksliau, kažkurio kūrinio veikėjo sodrų balsą:
„Jei jau visi dalinamės nuomonėmis, tai pasakysiu, ką ir taip žinom. Juk lengviausia diskutuoti apie tą patį. Tiesiog viskas labai paprasta – ieškom, ko nepametę, pametam, ką vakar ieškojom. Tai ar norim išvis tą pasaulį girdėt? Kuriam, po galais, tą patį šlamštą. O kur lieka vietos kultūrai, kuri nebijo rizikuoti? Ko mes, po velnių, bijom? Savo bailumo? Žodžiai, žodžiai, žodžiai… prašome nemokamai paragauti šių specialiai gražių/negražių, vienas kitą kopijuojančių skeletų. Saldu, lengva, prėska, sprangu, nors imk ir pasprink, bet malonu, kad pirštus apsilaižysi! Linksma šita gigantiška kopijavimo mašinėlė. Dosniai meta rašliavą apie įsivaizduojamus gyvenimus įsivaizduojamuose ekranuose. Nežinau, tik kokia kaina esam tokie jau geresni. Kvėpuot jau daros sunku.“
„Kvėpuot jau daros jam sunku, mat… o tu bent jau pabandyk pats kažką padoraus padaryti, nemalęs savo tarškančiu liežuviu.“ Visą dieną prasibastęs po keisčiausias vietas, jis mintijo apie visus savo nematomus sukurtus daiktus, kol pasuko į tą pusę, kur, jau sutemų apsuptas stūksojo nedidukas kalnas. Nors glitus, ištižęs sniegas garsiai girgždėjo po kojomis, kažkas čia dar skambėjo. Čežančios džiovintos gaivios žolelės, sumišusios su pajuodusių rankų žemėmis, iš kurių veržėsi juodvarnio skrydžio dangų skrodžiantis garsas. Norėjosi akimirkai pavirsti juo ir įgyti to akių skvarbumo, nešant visiems pavargusiems apačioje neišmatuojamos laisvės vėją. Pasidavęs pačiam ėjimui, galiausiai, nupėdino tos pačios stotelės link, kur jau buvo ryte. Nežinia, kam jis ir vėl čia atsidūrė, bet kažkas veržėsi į šio vakaro ėjimą. Ot, kas tai? Puiku, tiks būtent šiai dienai be ryšio.
„Šis kalnas, vadinamas Juoduoju, jau pakeitė tūkstančius pavidalų, o kažkas nepajudinamo jame, kaip belaikė augalų giraitė žiūri tomis pačiomis akimis į tolį. Ji nuskynė vieną pienės žiedelį ir nupūtė jį su visa vidine jėga, kai pražilo jos švelni galvelė. Ji už viską labiau troško jausmų pasaulio ir žmogiškai paprastos gyvybės, nei šalto, pažangaus proto, kurio siekti taip troško kiti. Mielieji ateities žmonės, atsargiau žaiskite su žodžiais. Gyvūnai ir augalai, kuriuos nutildėme, turi daug ką apie mus pasakyti. Bet kalba visada išliks. Ji yra mūsų bendras kūnas ir kraujas, tampriai susietas. Talpinantis ir galią įkvėpti, ir galią pražudyti. Piktdžiugiški žodžių vaiduokliai ardo iš vidaus labiau, nei jų išspjovimas į veidą. Jūsų akys ir jūsų tiesos ne visada yra teisingos. Jūsų įsivaizdavimas ne visada reiškia tiesą. Palaukite, čia kažkas miršta. Šitas mirgantis ekranas ne apie gyvenimą. Šitas pavidalų srautas darosi panašus į sujauktą, sumišusių spalvų dienoraštį su nutildytu nuolatiniu pagalbos šauksmu: man gyvybiškai reikia su tavim pasikalbėti… daugiau man nieko nebereikia. Ak, liūdnieji mūsų vabalėliai, netyčia atklydę ant ekranų, ką jūs matote, žiūrėdami ten? Ten nieko nėra. Ten nieko nėra. Nieko nėra.“
Pamažėle pradėjus snyguriuoti, vienas juodai apsirėdęs žmogus bandė įžiūrėti kažką anapus kelio, taip pat prijaučiantį tamsesnėms spalvoms. Tas kitas žmogus įsidrąsinęs žaismingai, tarsi čia nė nebūtų to, ką žinome, lyg naivus, mielas gyvūnėlis mojavo, nes jautėsi atpažįstamas šioje nesusisiekiančių autobusų žemėje. Neatpažįstamosios akys paklydo tamsoje – dabar jos kalbėjo ne apie save.
(Ji atsistoja ir žiūri į kitą gatvės pusę). Gražu ten. Mačiau visus tuos nuostabius, laimingus ir švytinčius žmones, pro aukštą, aukštą langą. Jie trumpam pamiršo visus savo neišspręstuosius klausimus ir leidosi į šią bendrąją buvimo kartu kelionę. Kai žiūri atskirai į kiekvieną, ši žemė primena juodą dykumą. Bet kai visi užsimiršta, jie nubalsta vienas kito atspindyje. Kiek palypėjus aukščiau, matosi žadą atimančios muzikalios dekoracijas. O šalimais kužda nuojautos, kaip kažkas ten, už jų, nenumaldomai artėja lyg juodas, pervargęs šuo, šnopuodamas ir sunkiai gaudydamas kvapą. Jis išėjo, bet klausimas, tęsti ar dingti, išliko. Lyg įsipainiotum tarp nuo lubų svyrančių virvių, laikančių muzikaliąsias dekoracijas ir vis iš naujo bandytum prisijaukinti save, nukritusį. Tu gali leistis į bendrąją buvimo kartu kelionę, bet niekada neprisijaukinsi to, kas nenumaldomai artėja. Jei ne dauguma į mus įaugusių bergždžių, iš vidaus ardančių atspindžių, galbūt prisijaukinti iš vidaus kuriančią tylą būtų daug lengviau.
Tas kitas žmogus, kuris mojavo, akimis nutilo ir vėl pradingo toje riedančioje dėželėje ant keturių ratų, išnyko žiemiškos nakties šviesose ir jų atspindžiuose.
Užgeso šviesos. Pasigirdo entuziastingi plojimai, išsisklaidantys kažkur erdvėje. Bet kodėl ten kažkas, tokio labai, labai atpažįstamo, niekur neina ir žiūri taip keistai? Tas balsas nuvilnija ir išnyksta kaip per ankstyvas autobusas ryto miglos dūmų laiko portale.
„Seniai nevalyti langai ten aukštai, toje duotoje salelėje, kur slinko mūsų gyvenimai, nušvito tavo akyse. Apkabinau tave ir suspaudžiau taip stipriai, kad tik neįtartum, kaip ką tik virš manęs kybojo besvorė nematoma ranka. Kai esi niekur ir tu kitiems šypsaisi, puošiesi gražiausiais drabužiais, laidai nuobodžius juokelius, o tavajame sulėtintame pasaulyje kažkas toks neapčiuopiamas, pasimetęs, diena iš dienos ieško ir ieško išėjimo, tu ieškai to mažojo vaiko su vasariškomis strazdanėlėmis. Tave apkabinus, mano rankos tampa lengvos kaip vasaros vėjas.“
Tolumoje vėl iš naujo įsižiebia šventinės nuotaikos, ore tvyro salsvai gardūs ir pakilūs kvapai, o viduje, kavinukėse atgiję veidai spingsi lengvu, vasarišku vaikystės prisiminimu. Iš toli, toli, kažkurios šventinės mugės baltos palapinės atskamba dainos žodžiai: raise your love, raise your love… Tik juodas šunelis autobusų stotelėje, pusiau miegodamas šalia mylinčiųjų, rūpestingųjų šeimininkų, suklusęs žiūri į kitą kelio pusę, kur tykiai snyguriuoja ant senamiesčio stogų. Kažkas iš anapus gatvės jam kužda: tave apkabinus, mano rankos tampa lengvos kaip vasaros vėjas, kaip visa, kas primena jaukiausias užuovėjas mūsų saugiai paslėptuose kambarėliuose. Ir jei girdi mane ten, už durų, ateik ir papasakosiu daugiau apie tą lengvą vasaros vėją.
Tekstų palėpės autorė Jūratė