Jūrų arkliukai


Šis ėjimas akimirkai pakyla tolyn, kol dar galima, kol dar supasi medžių viršūnės, įbridusios savo nežemišką ilgesį į šniokščiančių debesų bangeles. Kartoninėje dėželėje su barkodu, žodžiais bei skaitmenimis, žyminčiais siuntėją ir gavėją, slepiasi dar kitos dėželės, pritaikytos kitų dėželių apimtims. Išvaizdžios, koketės gražuolės, pritaikytos sėkmingiesiems, sėkmingosios, pritaikytos tūkstančiams pervargusių, gyvesnio gyvenimo ieškančių akių. Akys nuleistos į žemę taip tiksliai, kad norisi pamiršti laiką. Ten, kur ką tik nuslinko ryto rūkas, gali įžiūrėti, kaip kažkas artėja. Kitoje perėjos pusėje kažkas stebi besisukantį dangų, kai viskas ūžia, gęsta, lūžta, krenta, panyra, beldžiasi, blaškosi, laukia, vėl laukia, ir laukia, kai nieko nebelaukia. Gal abiejose perėjos pusėse prasilenkia mintys, kai ištrūksta iš tiksliai įpakuotų dėžučių?

Sniego skulptūrėlės


Kaip gera šiandien su tavimi pasivaikščioti. Žinau, tau skauda koją ir nesinori grįžti atgal. Tu tik neskubėk, suspėsim namo. Pameni, čia buvo galingai išsikerojusi eglė? Dabar tik kelmas. Kaip keista kalbėtis apie medžių pabaigą, žiūrint į gyvus medžius. Palauk, neskubėk. Nenoriu grįžti atgal. Žinau, niekada nekalbi apie tai. Pailsėkim, prisėskim ant šio kelmo, juk tu išmanai apie skausmą geriau, nei turintys kalbos dovaną.

Magas


„Tu dar jauna, išgyvensi, Juste“, – sakydavo amžinatilsį močiutė. Tada buvau labai mažytė, o dabar, nors jauna ir sveika, sunkiai numinu nuo vieno ligoninės lango iki kito.

Ingrida Romaškaitė: „Astrologija – tai galingas stebėjimo įrankis“ (II-oji dalis)


Štai ir antroji mūsų su Ingrida interviu dalis. Kaip ji pati klausia: „KAIP JŪS išsirinktumėte astrologą/ę konsultacijai? Pagal matymą televizijoje? Pagal talismanų kiekį aprangoje? Pagal pažadus? Pagal pažįstamų rekomendacijas? Pagal charizmą? Intuiciją? Įrašyti savo variantus …………………………….“

Tad kviečiame apie šiuos ir kitus painius klausimus astrologijos mokslo tema paskaityti antrajame straipsnyje!

I dalis. Nepažinta detalė pasaulio dėlionėje: kodėl nesuprantame astrologijos?


Pakalbėjome su Ingrida Romaškaite apie astrologijos mokslo reikšmę ir problematiką. Kalbėti apie šį mokslą iš platesnės perspektyvos – būti atviriems klausimams, o ne greitiems atsakymams, atsitraukti nuo modernybės greičio ir nuoširdžiai paklausti: kas aš esu šiame pasaulyje ir kaip jis iš tiesų veikia? Kaip sakoma: kaip danguje, taip ir ant žemės. Pažvelgti į dangų atviromis akimis ir pastebėti sąryšius, o galiausiai – visą jų žemėlapį.

Ingrida drąsiai užsideda stereotipinį astrologinį rūbą ir kviečia nusimesti jį, kad įsiklausytume į tai, kas mus supa. Ji rašo: „Mieli bičiuliai, prieš susitikimą su Jūrate aš stipriai pasiruošiau: apsirėdžiau savo profesine apranga, užsikabinau svarbių amuletų (gaila, kad jie nelabai kaip matosi nuotraukoje), išsitraukiau savo nepakeičiamą įrankį – burtų žvaigždelę (joks astrologas nedirba be jos), įkvėpimui ir mistinei atmosferai sukurti užsidegiau nuodingą parafininę žvakelę-tabletėlę ir atsisėdau laukti Jūratės. Taip ir numačiau, kad jau kai su Jūrate susitiksiu, ji taip nuodugniai išklausinės, kad beliks tik kilnoti paslaptingos mantijos šydus nuo visų astrologinių paslapčių, žinokitės, taip ir įvyko… Kviečiu į pirmąją paslapčių įminimo dalį! To dar nebuvo! (šiaip ir neaišku, ar dar bus, jeigu niekas daugiau manęs neklausinės, jeigu pati esu neproduktyvi rašytoja, tad, rimtai – paskaitykite:)“.


Mari Kardona: kaip užsiauginti jausmus?


Netiesa yra degantis krūmas,

Nes plaukai negali tapti krūmu,

Jie yra tiesiog plaukai.

Dievas negali tapti kūnu,

Nes jis tiesiog dievas.

Ugnis negali kalbėti,

Nes ji tiesiog ugnis.

O kas tada yra tiesa?

(ištrauka iš Eleonoros Baker pjesės „Mari Kardona“)


Priimti gerą žmogų


Paskutinę vasaros savaitę Klaipėdoje praūžus 8-ojo teatro festivalio „Jauno teatro dienos“ kūrybiniam vėjui, tiek teatro bendruomenės, tiek žiūrovų atmintyje išliko nemažai įspūdžių ir prisiminimų, naujų patirčių ar idėjų tolesniems darbams. Festivalis kasmet vis kitoks, ieškantis. Šiemet jame publika pamatė įdomių savo kūrybiniais sprendimais ir nuoširdumu pasirodymų. Tad vertinga apžvelgti ilgiausiai kurtą LONG programos dviejų dalių spektaklį pagal Bertoldo Brechto pjesę „Geras žmogus iš Sezuano“: kaip dvi dalyvių komandos per penkias dienas perteikė klasikinį kūrinį ir jo prasmes šiuolaikiniame kontekste?

Festivalio „Jauno teatro dienos“ finalas: gerojo žmogaus beieškant


Paskutiniąją festivalio „Jauno teatro dienos“ dieną, po intensyvių skaitymų ir kūrybinių ieškojimų, LONG kūrybinės programos dalyviai žiūrovams padovanojo skirtingo braižo dviejų dalių spektaklį pagal Bertolto Brechto pjesę „Geras žmogus iš Sezuano“. Į pasirodymą atvykęs festivalio sumanytojas Valentinas Masalskis, kuris taip pat sudalyvavo teatro ir kino kritiko Vaido Jauniškio vedamoje diskusijoje po spektaklių, sveikino kūrėjus už drąsius ieškojimus ir džiaugėsi jų parodytu nuoširdumu scenoje.

Judesio ir apsivalymo teatras piliavietės erdvėse


Įsibėgėjus festivaliui „Jauno teatro dienos“ ir jau judant link finalo, SPRINT programos dalyviai dvi dienas ruošėsi ir vakar parodė paskutinius pasirodymus, o LONG programos dviejų grupių nariai dėliojo paskutinius štrichus šiandienos laukiamiausiam įvykiui – dviejų dalių spektakliui pagal B. Brechto pjesę. Kol LONG komandos darbuojasi, kviečiame paskaityti apie jų darbo procesą ir tris mini spektaklius, rodytus Klaipėdos piliavietėje.

Teatriniai eksperimentai su žmogiškosiomis ydomis


Festivalio „Jauno teatro dienos“ antrąją dieną SPRINT programos dalyviai intensyviai ruošėsi trims pasirodymams erdvėse aplink Jono kalnelį. Išnagrinėję po vieną duotąją inspiraciją – tokias ydas, kaip pavydas, gašlumas, puikybė – kūrėjai žiūrovams padovanojo ryškių ir įsimintinų akimirkų. Tad kaip ruošėsi dalyviai ir iš kokios perspektyvos šios trys žmogiškosios ydos atsiskleidė teatralų akimis?

Aktorė Justina Burakaitė: festivalis „Jauno teatro dienos“ mums suteikia galimybę susitikti (2 dalis)


Rugpjūčio 25–29 dienomis aštuntus metus iš eilės Klaipėdą užlies kūrybinė jūra – festivalis „Jauno teatro dienos“ (JTD), pritraukiantis ne tik teatro profesionalus iš visos Lietuvos bei užsienio, bet ir kokybiškos kultūros išsiilgusius uostamiesčio gyventojus. Žiūrovai galės sudalyvauti nemokamose teatrinėse peržiūrose Klaipėdos kultūros fabrike bei tam numatytose miesto erdvėse, taip pat įsitraukti į diskusijas po spektaklių.

Aktorė Ieva Pakštytė: didžiausias pasiekimas – auganti teatro bendruomenė (1 dalis)


Rugpjūčio 25–29 dienomis, aštuntąjį kartą Klaipėdoje vyksiantis festivalis „Jauno teatro dienos“ (JTD) pirmą kartą iš ankstyvo pavasario keliasi į karštą vasarą, vėl suburdamas teatro profesionalus intensyviai kūrybinei savaitei. Klaipėdos jaunimo teatras, nors ir taikydamasis prie pasaulį apėmusios pandeminės situacijos, siekia padovanoti klaipėdiečiams įsimintiną ir kokybišką teatro šventę – kaip ir kiekvienais metais, šiemet taip pat vyks kūrybinės dirbtuvės, bus rengiami spektakliai, kuriuos žiūrovai galės išvysti Klaipėdos kultūros fabrike bei tam numatytose miesto erdvėse. Tačiau renginys bus kiek kitoks, nei įprastai.

“Nerimo knyga”: dienoraštis (ne)būties sūpuoklėse


Portugalų poetas, rašytojas ir filosofas Fernandas Pessoa (1888–1935) laikomas vienu didžiausių XX a. Europos rašytojų. Po mirties atradus skrynią su gausiu kūrybiniu palikimu portugalų, anglų ir prancūzų kalbomis, išaiškėjo, jog Pessoa slėpėsi po daugybe kitų vardų, slapyvardžių, atspindinčių tam tikrą vidinę būseną, savastį, kuriai apibūdinti pavartota sąvoka „heteronimas“. Nors heterogeniška rašytojo kūryba jau buvo publikuota įvairiuose leidiniuose, tik 1982 metais išėjus „Nerimo knygai“, autorius visiems laikams įsitvirtino pasaulinės literatūros panteone.

Kai svajonė laimi


Mes nepaveldime žemės iš protėvių, o pasiskoliname ją iš savo vaikų.

(ištrauka iš filmo „Suteik man sparnus“)


Keturiolikmetis Tomas tvirtai įlipa į tėčio sukonstruotą savadarbę skraidyklę ir pakyla. Pulkelis jį lydinčių žąsų seka paskui lyg motiną. Iš paukščio skrydžio viskas tampa lengva: žemiau matomi nuostabūs kalnai, ežerai, žaliuojančios pievos virsta vienu banguojančiu paveikslu, vėjo nešamu. Berniukas šaukia savo mylimiausiai žąselei Akai neatsilikti ir ši sugrįžta, skrodžianti plačias padanges, sekdama paskui pažįstamo mažojo žmogaus balsą.

„Roboxai“: muzika, kuri išjudina minčių šešėlius


Keturių aktorių šiuolaikinės elektroninės muzikos grupės „Solo Ansamblis“ debiutinis albumas „Roboxai“ (2016) – tikras, kiek uždelstas atradimas tiems, kaip aš mėgstantiems poetišką elektroniką, melancholišką skambesį, gilų tekstą ir niūrų romantizmą. Kaip žmogus, kuris rašo ir vertina talpų, prasmingą žodį, pirmiausia „užkibau“ ant tekstų. O jie, keliantys įvairias asmenines ir socialines temas, per tamsų sintezatorių ir gyvų instrumentų skambesį, leido suskambėti ir vidinėms erdvėms, jas išlaisvinti. Kaip jūriškas nakties vėjas sujudina kažkur giliai po smėlynais tūnančius minčių šešėlius, taip su kažkokiu šviežumu bei šviesiu liūdesiu sukiesi su šia muzika tamsoje, kol kvėpuoti tampa lengviau.

Pasaulis pagal ekologinę etiką


Bendravimas su gamta – tai dvasios universitetas, dorovės pradmenų mokykla.
Česlovas Kalenda

Klimato krizė: tikėti ar netikėti? Tokie klausimai dažnai iškyla internetinėje erdvėje – vienur gvildenamos sąmokslo teorijos, kitur dalinamasi idėjomis, kaip gyventi tvariau. Vis dėlto, mokslininkų stebimi reiškiniai, vykstantys gamtoje, patys kalba už save. Įvairių sričių mokslo darbuotojai, mąstytojai, menininkai kelia klausimus: kodėl žmonija sutrikdė bendrą pasaulio harmoniją, kas trukdo išvystyti tokią miesto infrastruktūrą, kuri būtų draugiška gamtai, kokia kryptis dabar reikalinga?

Žemės sveikatos barometras: kodėl būtina saugoti Arktį?


Jeigu išsaugosime Arktį, išsaugosime pasaulį.
Sheila Watt-Cloutier

Arktis – Žemės sveikatos indikatorius, kuris geriausiai atspindi, kas vyksta mūsų planetoje. Tai ne tik nuostabi terpė moksliniams tyrimams, bet ir vieta, siunčianti rimtą žinią apie ekstensyvų, globalinį žmogaus veiklos poveikį gamtinei aplinkai. Galime nagrinėti tiek ekonominės, politinės sistemos ydas, tiek bendro sąmoningumo problemą, galbūt globalios vaizduotės trūkumas neleidžia įžvelgti visumos?

Ko mes galėtume pasisemti iš japonų kultūros?


Nors jau kelis dešimtmečius keliamos diskusijos apie klimato kaitą, neišvengiamai ekologinės krizės padariniai patys kalba už save. Tai rodo tiek įmonių ekologinį neatsakingumą, tiek paprasto piliečio abejingumą tausojant gamtą, todėl tokia situacija verčia miesto bendruomenes ieškoti būtinų sprendimų. Pastaruoju metu Lietuvoje atsiranda daug gerų iniciatyvų, vienu ar kitu būdu skatinančių atsakingą vartojimą, palaikyti tvaresnį gyvenimo būdą. Būtų galima vardinti daugybę šalių, kurios vadovaujasi tvarumo filosofija, bet labai vertinga būtų išskirti mums artimą dėl glaudaus santykio su gamta, pažangiąją Tekančios Saulės šalį – Japonijos atvejį, kaip išskirtinių tradicijų, pagarbos aplinkai pavyzdį, kurį puikiai galėtume pritaikyti savo kultūriniame kontekste. Tad ko mes galėtume pasisemti iš unikaliosios japonų kultūros?

Mažosios Lietuvos kultūrinis savitumas


Mažosios Lietuvos raštija padarė didelę įtaką bendrinės lietuvių kalbos raidai bei įnešė didžiulį indėlį į lietuvių tautos kultūrą. Tai buvo tinkama vieta, nes ten nebuvo uždrausta spauda. Buvo galima laisvai spausdinti, skaityti, rašyti ir mokytis lietuvių kalbos. 

Sąmoningas vartojimas – pasirinkimas ar pareiga?


Įsijungi naujausio modelio LED televizorių – liauna it styga ir grakšti tamsiaplaukė jauna moteris, plačia amerikietiška šypsena valiūkiškai krato galvą, videokamera priartina jos vešlius spindinčius plaukus stambiu planu, o tada staiga mergina sušunka: „Būk savimi – išbandyk šį šampūną – tu to verta!“. Tuomet atsiverti „Iki savaitėlės“ reklaminį laikraštuką ir pirmame puslapyje šviečia šūkis: „Vonios ir tualeto valikliams 40 proc. nuolaida. Tik šią savaitę!”. Tada „įlendi“ į internetą, skaitai straipsnį apie upę, užterštą neaiškiais chemikalais, ir smilkt smegeninėj sukirba mintis – chemija, chemija, visur ta chemija… Negerai, kad žuvys nyksta, negerai. Bet juk ir pati naudoju bene tą pačią chemiją! Bet ar tikrai man reikia būtent šio šampūno, kurio „esu verta“, būtent to nupiginto valiklio? Juk su soda visai gerai išsiblizgina viskas – paprasta, pigu, ekologiška. Ir sutaupyti galima. Kam man pirkti tai, ko nereikia, lyg pamišusiai teršti savo namus – Žemę, ir švaistyti jau taip menką savo biudžetą?

Kretingos dvaras: pažinti savo šaknis

 

Šių metų vasarą vykdomas šimtmečio kelionių projektas „Pažinkime Baltijos šalių pilis ir dvarus“, kurio metu lankytojai gali susipažinti su daugybe dvarų Baltijos šalyse. Apsilankius Kretingos dvare bei pakalbinus Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėją, kraštotyrininkę, fotomenininkę Jolantą Klietkutę, teko patirti, kad istorija gali būti ne tik įdomi savo tyrinėjimų lauke, bet ir vienijanti bei telkianti žmones tęsti tradicijas. Pašnekovė didžiąją gyvenimo dalį buvo pasišventusi kraštotyrai, tad dėl tokio atsidavimo šioje srityje ji neliko nepastebėta – buvo pakviesta darbuotis muziejuje. Be šių pareigų muziejuje, moteris yra išleidusi dvi dėmesio vertas knygas: vieną apie Pakutuvėnų kaimo istoriją, o kitą – apie pirmąją moterį fotografę Lietuvoje Pauliną Mongirdaitę ir jos darbų tęsėją fotografą Igną Stropų. Bet apie šias istorines asmenybes kiek vėliau, visų pirma susipažinkime su Kretingos dvaru.

 

Eglė Dumbliauskaitė: Žmogaus gyvenimas yra jungtys

 

Esu 22 metų mergina iš Dzūkijos sostinės – Alytaus. Esu smalsi, aktyvi ir drąsi. Gyvenu be televizoriaus. Rytus pradedu pozityviai, turiu savo ritualus. Man patinka žmonės. Kiekvienas – unikalus, todėl ypatingas. Daug bendrauju. Dirbu, mokausi, džiaugiuosi rezultatais – toks mano gyvenimo ratas.

Gėris ir grožis – tai akimirkos, kuriose telpa visa mūsų išreikštis

 

Įdomus ir intelektualus pokalbis apie Vakarų ir Rytų filosofijų sąsąjas, kalbą, religiją, sąmonę, gėrį ir grožį.

„Kai yra absoliutus gėris ir grožis, nieko nebetrūksta. Bet, žinoma, galime mąstyti dar kitaip: gėris ir grožis – tai akimirkos, kuriose telpa mūsų išreikštis. Bet kokį pasaulio objektą, kurį pastebime, regime tik tą akimirką ir toje erdvėje. Visas pasaulis ir tikrovė tuo metu ten ir telpa, ir neturime daugiau jokio atskaitos taško, kad sakytume, jog kažkas yra gražesnio ir geresnio negu tai, kur mes dabar esame: šiame pokalbyje yra absoliutus gėris ir grožis. Tai jau būtų čan – dzen suvokimas, kur dėmesys kreipiamas į dabar, neturint lūkesčio sulaukti laimės kada nors ateityje. Mūsų kelionė šiomis akimirkomis ir yra dieviško gėrio ir grožio pasireiškimas“.

Visą straipsnį skaityti čia:

Šiaurės Atėnai 17 nr.

 

Kretingos dvaras – praeities ir dabarties sintezė

 

Ramiai teka, o kartais šurmulingai nuvilnija Kretingos dvaro, įsikūrusio šiaurinėje miesto dalyje, kasdienybė. Tik įžengus į parką link Centrinių rūmų, jus pasitiks senoliai ąžuolai, šalimais tūkstantmetį ar du menantis Padvarių akmuo, už kelių žingsnių – egzotiškasis Žiemos sodas. Dabar parke, dar kitaip vadinamame Vasaros sode – viskas šlama, žydi, teka. Tačiau šis dvaras išsiskiria ne tik žaluma, bet ir tuo, kad yra išsaugojęs beveik visus komplekso pastatus. Jų ansamblį sudaro: Centriniai rūmai, Žiemos sodas, Tradicinių amatų centras, Vandens malūno pastatas, Ūkvedžio namas ir dvaro parkas. Praeitis ir dabartis čia šurmulingai susitinka Tradicinių amatų centre, kur vykdomos tokios praktinės programos kaip dvaro duonos kepimas, įvairių raštų juostelių audimas ir kt. Dvare vyksta jaunųjų amatininkų mugės, parodos, svarbių datų paminėjimai, paskaitos.

Akmenorius, atvėręs Dievo akį melo dykynėje

                                      Tu esi tylinti amžina išmintis – aš triukšmingas nežinojimas.

                                      Kas tave pažįsta – myli, kas mane pažins – gailėsis.

                                      Ką tu darai – visa gera, ką aš darau – dažnai pikta.

                                      Tu esi mano teisėjas – aš vargingas nusidėjėlis.

                                      Tačiau aš esu laimingas.

 

                                                        Viliaus Orvido akmenyje iškaltos maldos fragmentas

Vydūnas: regintis taurumą žmoguje ir kalboje

Kai prieš dvejus metus gavau dovanų žymiojo Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo Vilhelmo Storostos-Vydūno knygelę „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“, nė nenumaniau kaip vėliau, vėl iš naujo skaitant Vydūniškąjį žodį, prasiskverbiantį ir pro patį kiečiausią apsnūdusios sąmonės luobą, atrasiu daugiau, nei galėjau tikėtis. Kadangi knygelė parašyta pasibaigus karui, 1945 metais, po didžiojo šviesuolio patirtų itin sunkių išgyvenimų – bado, skurdo, žiauraus smurto, kūrinys prasideda nuo apmąstymų apie pamatines visų žmonijos karų priežastis. Jau čia atsispindi Mažosios Lietuvos mąstytojo nepalaužiama dvasia – po visų patirtų sunkumų jis taip pradeda knygelę: „Visos paskutinių laikų patirtys supo mane ir skatino kaip nors tai apreikšti, kas bent keliuose žmonėse galėtų sužadinti pastangas sieloje gyvesniais tapti, susivokti Didžiajame Slėpinyje“. Tad su tikslu geriau susipažinti su šia šviesia asmenybe, apsilankiau Vydūno kultūros centro muziejuje Kintuose, Šilutės rajone.

Vydūno keliu

Šie metai paskelbti didžiojo Lietuvos šviesuolio, filosofo, rašytojo, kultūros veikėjo Vilhelmo Storostos-Vydūno metais. Turbūt retą sutiksi lietuvį, kuris nebūtų nors viena ausimi girdėjęs apie šį ypatingą žmogų – jo darbai, mintys, gyvenimo būdas, platus mąstymas ir pramatymas žmoguje begalinės Šviesos, iki šiol įkvepia ir veda tuo pramintu sąmoningėjimo keliu.

Gluosnis Abramavičius: Laisvė – labai arti tylos

Aš vardu Gluosnis.

Dažniausiai dirbu auksakaliu. Mano kūnui 24 metai. Džiaugiuosi, kad mokykla baigėsi, pagaliau viskas mano rankose (šypsosi). Studijavau Telšiuose. Dabar turiu mažą baltą studiją Vilniuje, joje ir gyvenu. Taip pat turiu stiklinio dubenėlio smilkalinę, kurioje pripilta smėlio iš Valencijos. Mano mėgstamiausia spalva – rugiagėlių mėlyna. O daina – Renee Dominique – La Vie en Rose. Šiandien vadovaujuosi pora sakinių. Nėra taip paprasta suprasti, kaip paprasta viskas yra. Dar nieko nebuvo paprasčiau už paprastumą.

Miško internetas: kaip medžiai komunikuoja tarpusavyje

 

Siūlau paskaityti į lietuvių kalbą išverstą miško ekologijos profesorės Suzanne Simard TED kalbą apie tai, kaip medžiai komunikuoja tarpusavyje. Man tai buvo įdomus atradimas : )

Geri darbai daromi tyliai

 

Pirmoji scena

Jaunas vaikinukas nupirko didelę picą ir nuėjo prie Katedros klūpančio senyvo benamio:
– Klausyk, tu palaikyk šitą picą, o aš nufotkinsiu, reikia gerus darbus įamžinti!
– Gerai… Esi geras vaikis, ačiū tau už tokią dovaną, – liūdnai nusišypsojo pagyvenęs benamis.

Po kiek laiko vaikinuko nuotraukos žaibišku greičiu paplinta po internetą. 5000 like’ų. Šimtai pagyrimų.

Atsakingos ir kūrybiškos asmenybės ugdymas tradicinėse švietimo įstaigose

 

Šiandien švietimo politikos klausimas yra itin aktualus (tuštėjančios mokyklos dėl emigracijos, švietimo sistemos trūkumai ir taip toliau). Kai tik atradau šį darbą, parengtą prieš penkerius metus studijų laikais Švietimo politikos kursui, iškilo nemaža klausimų apie kūrybiško ugdymo reikšmę. Tad dalinuosi šiuo darbu – švietimo scenarijumi ir su Jumis : ).

Apie ligoninę ir piligrimo kriauklę

 

 

Gabalėliai karneolio, lazurito, nefrito –

Po centimetrą meistras dėlioja paveikslą.

Kiekviena dalelė savaime brangi,

O draugėn sudėjus – nuostabi visuma.

Deng Ming-Dao

 

 

Sykį ligoninės koridoriuje laukiau eilės pas gydytoją. Ilgai laukiau, net valandą su puse. Bet vietoje to, kad piktinčiausi, kaip blogai čia gyventi, kad emigruoti reikia, pertransliuojant viskuo nepatenkintos liaudies žodžius, per tą laiką tiesiog stebėjau aplinką: kas naują ligonį atveža, kas pats dar ateina šiaip ne taip svirduliuodamas, kas vizito pas gydytoją, kas skuba į kabinetą, o kas nuleidęs galvą, ištinęs ir abejingas sėdi vežimėlyje nei gyvas, nei miręs. Tada kažkodėl iškilo keistas palyginimas.

Geras virškinimas – gera sveikata

 

„Karlsonai, o man mama griežtai uždraudė smaližiauti. Liepė neliesti uogienės.“ – „Vis dėlto, koks tu bjaurus. Juk didžiausias ligonis gali norėti du, tris šaukštus uogienės! Oi…“ – Oi, tu sergi? – „Mano temperatūra aukščiausia, kokia tik gali būti. Taip, jeigu nori žinoti. Žinai ką, tu man turi būti tikra motina.“ – „Tu man regis nesergi.“ – „Ne, sergu.“ – „Ne.“ – „Aš tau sakau, sergu.“ – „Ne, nesergi.“ – „Koks tu esi bjaurus, nejau aš negaliu susirgti kaip visi žmonės?“ – „O tu nori susirgti?“ – „O tu nenori?“ – „Nee.“ – „Nori. Guli štai sau. Klausyk, lėktum pas mane. O tu klausinėsi kaip jaučiuosi, ką skauda. Aš tau sakysiu, kad esu didžiausias pasaulyje ligonis ir man daugiau nieko nereikia nebent, na nebent, na, kokio nors didelio torto, kalno šokolado ir kokios nors didelės dėžės saldainių, viskas“. (Ištrauka iš animacinio filmo „Mažylis ir Karlsonas, 1968).

Simbolių kalba: nuo „Apple“ logotipo iki Visatos įvaizdžio

 

Tarkim, greitu tempu pėdinate į parduotuvę nusipirkti ko nors kitos dienos pietums. Maršrutas toks pat, gatvės tos pačios, net reklaminiuose stenduose nuolat besikeičiantis reklamos turinys atrodo lyg ir toks pat. Tada, pajutę ramaus oro dvelksmą, sulėtinate žingsnį, pradedate stebėti aplinką. Dėmesį patraukia naujas Toyota automobilis – na ir „ratai“! Tada suskamba telefonas. Ekrane rodo žalią ir raudoną mygtuką. Nepažįstamas numeris. Tiek to, neverta kelti. Paėjėjus kiek tolėliau, pradeda skambėti bažnyčios varpai. Pakeliate akis aukštyn: saulėję įspindę stačiatikių kryžiai nejučia sukelia nuostabą. Tuomet nukreipiate akis link pravažiuojančio mėlynos spalvos autobuso, atspindinčio jūros miesto įvaizdį. Galiausiai, dar nupėdinę kelis šimtus metrų, sustojate prie parduotuvės durų, ant kurių puikuojasi užrašas: „Juodojo penktadienio – tryliktosios dienos išpardavimai!“. Staiga topteli: simboliai, simboliai, aplink vien simboliai… Bet ar kitaip gebėtų mūsų sąmonė „suvirškinti“ kasdienį didžiulį informacijos srautą, jei ne simboliniais ženklais, pradedant raštu, baigiant sapnais, kuriems perprasti kartais reikia ilgai trunkančių stebėjimų?

Dialogas kaip tiltas į autentišką pažinimą

 

Žmogus iš prigimties yra socialinė ir bendruomeninė būtybė, kurios autentiškumas atsiskleidžia per santykį su Kitu. Tačiau tam, kad tas santykis būtų palaikomas ir vystomas, turime gebėti priimti tiek savo, tiek kito žmogaus savitumą: patirtį, savybes, požiūrį į aplink vykstančius reiškinius.

beeNet.lt