Šis ėjimas akimirkai pakyla tolyn, kol dar galima, kol dar supasi medžių viršūnės, įbridusios savo nežemišką ilgesį į šniokščiančių debesų bangeles. Kartoninėje dėželėje su barkodu, žodžiais bei skaitmenimis, žyminčiais siuntėją ir gavėją, slepiasi dar kitos dėželės, pritaikytos kitų dėželių apimtims. Išvaizdžios, koketės gražuolės, pritaikytos sėkmingiesiems, sėkmingosios, pritaikytos tūkstančiams pervargusių, gyvesnio gyvenimo ieškančių akių. Akys nuleistos į žemę taip tiksliai, kad norisi pamiršti laiką. Ten, kur ką tik nuslinko ryto rūkas, gali įžiūrėti, kaip kažkas artėja. Kitoje perėjos pusėje kažkas stebi besisukantį dangų, kai viskas ūžia, gęsta, lūžta, krenta, panyra, beldžiasi, blaškosi, laukia, vėl laukia, ir laukia, kai nieko nebelaukia. Gal abiejose perėjos pusėse prasilenkia mintys, kai ištrūksta iš tiksliai įpakuotų dėžučių?