Pirmoji scena
Jaunas vaikinukas nupirko didelę picą ir nuėjo prie Katedros klūpančio senyvo benamio:
– Klausyk, tu palaikyk šitą picą, o aš nufotkinsiu, reikia gerus darbus įamžinti!
– Gerai… Esi geras vaikis, ačiū tau už tokią dovaną, – liūdnai nusišypsojo pagyvenęs benamis.
Po kiek laiko vaikinuko nuotraukos žaibišku greičiu paplinta po internetą. 5000 like’ų. Šimtai pagyrimų.
Antroji scena
Krepšt krepšt – šalia vaisių ir daržovių skyriaus netyla plėšomų celofaninių maišelių garsas. „Ir taip priplėšoma daugybė tonų maišelių per dieną“ – pagalvojo mergaitė Liepsnelė, kuri savo dirbtuvėlėse pluša, siūdama medžiaginius maišelius tam, kad Žemei būtų padovanota kuo daugiau gerų įpročių. Maišelis po maišelio, vienas dygsnis po kito, ūžia dirbtuvėlės lyg avilys. Tada su geromis mintimis mojuoju Liepsnelei, plušančiai savo „Gerų įpročių“ dirbtuvėlėse, išsitraukiu iš kišenės „Žalios žinutės“ laiškelį ir jame dar brūkšteliu: “Dygsnis po dygsnio ir didžiausią plyšį sulopo“. Vėliau mojuoju kitai. Ši mergaitė tyliai dirbdama su protinę negalią turinčių bičiulių bendruomene sukūrė kelis fantastiškus animacinius filmukus. Sukuždu: „Kiek širdies įdėta, kiek šilumos darbo procese“. Dar kita kažkur tyliai rašo įkvepiančius rašinius, kita – piešia nuostabius paveikslus, kita – surenka šiukšles, kur kiti abejingai praeina, arba galbūt lydi devyniasdešimtmetę senutę iki parduotuvės. Bet ne šiaip, iš reikalo, o iš kilnaus rūpesčio, bei apskritai iš meilės žmonėms.
Ir taip tyliai dirba daugybė žmonių. Tik retai kas pastebi tikruosius gerus darbus. Kuri scena Jums patiko labiau? Žinoma, abi yra geros. Dėl gerų darbų nesiginčijama. Nebent jie kažkam kaip tik pakenkė. Gerų darbų tema tikriausiai labiausiai diskutuojama Advento metu, kuomet laukiame kažko gero, kažkokio naujo virsmo, perėjimo iš gūdžios dvasios tamsos į šviesesnę. Tai – magiškas metas. Stebuklų metas. Metas gėriui. Tačiau tuo pačiu ir apmąstymų laikas: ką aš atspindžiu – gerą ar blogą save? Savo įgytus laipsnius, socialinį statusą, madas, narcizišką populiarumą socialiniuose tinkluose, abejingumą kitiems, ar rūpestį, romumą, supratimą?
Kartais įsivaizduoju, kaip sodinu žvaigždes po medžių šaknimis. Prie manęs prieina toks lapiukas Miškė ir sumurma: „Še žvaigždę dar vieną. Šitoji patvaresnė. Šita nesudyla jokiuose šio pasaulio rūsiuose. Patikėk manimi. Aš gyvenu kiekviename Žemės akmenyje ir stebiu tylą, tekančią aukštai aukštai debesimis. Ak, koks tai grožis! Paklausyk kada. Bet taip ne ausimis klausyk, nes šios labai nepatikimos, o šitąja žvaigžde”. Ir kiek tų žvaigždžių slypi po medžių šaknimis? Kiek iš mūsų jų net nemato? Bet visvien pasodiname nors vieną žvaigždę per savo gyvenimą. Ji duoda kažkokių vaisių. O kartais net labai daug. Gali būti, kad net daugiau nei tiems, kurie prisodina jų tūkstančius. Nieko nežinosi.
Dar lapiukas Miškė štai ką prideda: „Jei visas pasaulis, nuo pat mažiausio jo atomo iki pat dangaus kraštelio, būtų toks tylus kaip tas apsamanojęs akmuo, stūksantis prie tvirto medžio kamieno, nebūtų jame vietos nei liūdesiui, nei skausmui. Visi tie kaprizai, visas tas patologiškas dėmesio troškulys, visi tie užgyventi turtai, visas tas vidinis nepasitenkinimas yra tik rūkas, kuris netrukus ims ir pasibaigs, o tu liksi nesupratęs, nejau visa tai buvo tik sapnas? Tik sapnas, kuriuo sekei tam, kad įrodytum kitiems, jog esi kažko vertas? Žinau, kad mano lapiukiškos miškėtos įžvalgos gali atrodyti keistokos, bet toks jau aš esu ir nieko čia nesumąstysi kitaip“.
Geri darbai panašūs į šias lapiuko Miškės sodinamas žvaigždes: vieni duoda daug vaisių, kiti mažiau, vieni pakeičia daugybę žmonių, kiti tą vieną, iš kurio jau niekas nieko nebesitikėjo. Berašant šiuos apmąstymus, kilo dar daugiau minčių. Ypač mintys apie atspindėjimą gero kituose. Apie namus, kuriuose gyvena žmonės, sunkiai randantys bendrą kalbą. Nes vieni ir kiti nori gero, tačiau tam tikri įsitikinimai, ydingi įpročiai, menka savivertė, įsižeidimai, kartais vos ne klejonės, ar paprasčiausi vidujai nustumti nepateisinti lūkesčiai stumia į varginančias mintis bei veiksmus.
Taip jau yra, kad artimieji dažniau mato mus per savo gana siaurą regėjimo lauką, tačiau retai per mūsų pačių ašį. Taip pat dažnai ir patys tik pro siaurą plyšį matome kitus. O žmogus yra daugiau nei tas blogas pasakytas žodis, tas abejingas veidas, ar tas jo mus taip baisiai erzinantis įsitikinimas. Taip nėra. Jei tik nors kiek atidžiau pažvelgtume į savo ir kitų gerąsias puses, ne tik į savo ir kitų šešėlius, turbūt nustebtume, kiek tųjų lobių-žvaigždžių dar nėra net pasodinta po medžių šaknimis, kadangi sau neleidome, o ir kitiems primesdavome, jog jie yra tie blogi žodžiai, tie šalti veidai bei tie erzinantys įsitikinimai.
Panašiai kyla daug minčių apie šį Advento metą, kai vietoje to, kad šis magiškas laikas būtų skiriamas geriems darbams, kontempliacijai bei artimiesiems, jis lengva ranka iššvaistomas parduotuvėse. Prieš metus abejingai praeidavau pro prieškalėdines minias žmonių: normalu, žmonės ruošiasi šventėms, laukia susitikimų su giminėmis, gero, ir žinoma, skanaus laiko. Tačiau pastaruoju metu ima ir „įsijungia“ atidumas tai vienur, tai kitur, nepaisant to, kad vartotojiškumo beveik neįmanoma išvengti, ypač gyvenant didmiestyje. Reikia ir to, ir ano, šio bei to, ir dar ko nežinia gali prireikti vienu ar kitu atveju.
Šiaip ar taip, daugybė mūsų įpročių yra paprasčiausiai nesąmoningi. Jei pardavėjas siūlo, kodėl turėčiau nepirkti? Jei jis žino geriau, kodėl turėčiau juo abejoti? Bet ar tikrai reikia šitų dešimtis eurų kainuojančių kalėdinių saldainių dėžučių su priedais (meškučiais, puodeliais ir nežinia kuo), įmantriai įpakuotų kvepalų, muilo bei šampūno rinkinių? Pastaruoju metu nebeprausiu veido jokiu muilu. Oda jaučiasi geriau nei tada, kai naudojau antialerginius prausiklius. Sutaupau nemažai. Tad tikrai neverta investuoti į iš toli kvepiančius muilus ar superinius kvepalus, nes daug geriau padovanoti kitam savo šypseną, nei chemijos „bombą“. Kuo daugiau vartojama, tuo daugiau išmetama.
Prekyba visada liks prekyba su vieninteliu tikslu – gauti kuo daugiau pelno. Vis dėlto, o kas slypi, pavyzdžiui, už šimtus tonų fasavimo maišelių ritinėliuose? Daug nesurūšiuojamo plastiko. Ir dar daugiau užterštumo gamtoje. Į pakuotes beveik nekreipiame dėmesio. Imi, perki, išmeti. Taškas. Vis dėlto, toli gražu ne joks taškas. Štai yra rengiami tokie Nacionaliniai pakuotės dizaino apdovanojimai (NAPA), kurių tikslas yra įvertinti Lietuvoje kuriamą kokybišką, inovatyvų produktų pakuotės dizainą ir geriausius pavyzdžius pristatyti ne tik siauram profesionalų ratui, bet ir visuomenei. Pakuotė – itin svarbi komunikacijos priemonė. Jai sukurti pasitelkiamos ir psichologijos žinios (atitinkamos spalvos, formos tinka moterims, o kitos – vyrams). Verčiau, jei įmanoma, rinktis produktus su perdirbtomis, galbūt ekodizaino pakuotėmis.
Grįžtant iš parduotuvių grūsties prie žvaigždžių sodinimo (bent mintimis), norėtųsi sustoti prie to lapiuko Miškės, kuris savo ugninga letenėle kiekvienam mojuoja traškančia žvaigžde, kad ją tyliai pasodintų po pasirinkto medžio šaknimis. Ir nebūtinai tai turi būti kažkas itin didingo, atvirkščiai – maži darbai yra geriau nei dideli kosminiai užmojai. Pakanka pasišviesti žvaigždžių namuku, kuriame gyvena visos pačios šviesiausios mintys, kad daugiau gero atspindėtume savyje ir kituose. Kad ir kaip bebūtų liūdna, pikta, apmaudu, ar visaip kaip negera dėl vieno ar kito dalyko, su žvaigždžių namuku geriau matosi visas medis ir jo vaisiai. Tas medis, po kuriuo pulsuoja pati mažiausia pasodinta žvaigždė.
Žiūriu pro visus mintyse iškilusius atspindžius, net ir tuos, pro kuriuos labai labai nesinori žiūrėti. Atrodo šukės, vien šukės, kas iš jų gali gero susidaryti? Oi ne, na kam tiek barstytis tomis dalelytėmis. Štai imi vieną, kitą, po truputį klijuoji, klijuoji ir klijuoji… Dar klijuoji. Ir tada, nagi pažiūrėkim pro žvaigždžių namuko šviesą – tai vaizdas! Matau vieną mergaitę, piešiančią gražius paveikslus, dar kitą – siuvančią gražiausius darbelius. Matau tėtį, su nuostaba kažkur užjūryje miške žvelgiantį į keistą paukštį, lyg šis būtų koks rojaus paukštis. Matau mamą, kalbančią su gėlėmis apie saulę, mėnulį ir vasarvidžio žiogus. Matau Tave, Tavo gerąjį atspindį ir ten glūdančius lobius. Matau save, dėliojančią žvaigždę prie žvaigždės, su tokiu užsispyrimu tikinčia, kad galų gale viskas vieną dieną susidėlios į savo vietas.
Nes geros mintys atspindi daugiau gero savyje bei kituose. Ir geri darbai daromi tyliai. Kaip ir sodinamos žvaigždės po medžių šaknimis.
O čia vienas toks mažas geras darbas: