Tarkim, greitu tempu pėdinate į parduotuvę nusipirkti ko nors kitos dienos pietums. Maršrutas toks pat, gatvės tos pačios, net reklaminiuose stenduose nuolat besikeičiantis reklamos turinys atrodo lyg ir toks pat. Tada, pajutę ramaus oro dvelksmą, sulėtinate žingsnį, pradedate stebėti aplinką. Dėmesį patraukia naujas Toyota automobilis – na ir „ratai“! Tada suskamba telefonas. Ekrane rodo žalią ir raudoną mygtuką. Nepažįstamas numeris. Tiek to, neverta kelti. Paėjėjus kiek tolėliau, pradeda skambėti bažnyčios varpai. Pakeliate akis aukštyn: saulėję įspindę stačiatikių kryžiai nejučia sukelia nuostabą. Tuomet nukreipiate akis link pravažiuojančio mėlynos spalvos autobuso, atspindinčio jūros miesto įvaizdį. Galiausiai, dar nupėdinę kelis šimtus metrų, sustojate prie parduotuvės durų, ant kurių puikuojasi užrašas: „Juodojo penktadienio – tryliktosios dienos išpardavimai!“. Staiga topteli: simboliai, simboliai, aplink vien simboliai… Bet ar kitaip gebėtų mūsų sąmonė „suvirškinti“ kasdienį didžiulį informacijos srautą, jei ne simboliniais ženklais, pradedant raštu, baigiant sapnais, kuriems perprasti kartais reikia ilgai trunkančių stebėjimų?
Simbolio prasmė
Tarptautinių žodžių žodyne žodis simbolis [gr. symbolon], apibrėžiamas kaip „daiktinis, vaizdinis arba garsinis ženklas, žymintis kokią nors sąvoką, turintis kokią nors sutartinę reikšmę, reiškiantis kokią nors idėją“. Tad akivaizdu, jog simbolis turi ne tik tam tikrą vienam asmeniui ar keliems suprantamą ženklą, bet ir plačiai kultūriniu požiūriu apibrėžtą reikšmę. Kiekviena kultūra, nors ir perėmusi kitos tautos tradicijas, ar jas modifikavusi, turi savo istoriją, mentalitetą bei savitumą, todėl to paties simbolio reikšmė gali skirtis priklausomai nuo tos kultūros ar laikmečio konteksto. Pasak prancūzų antropologo Claude Lévi-Strauss, jau pirmykštis žmogus suvokė, kad jam išorinio pasaulio tvarka analogiška jo paties kūno ir minčių tvarkai. Todėl simbolio prasmė apima ne tik konkretų garsą, sąvoką, idėją, bet ir platesnį kontekstą – pati gyvoji esybė kaip mikrokosmosas, ar tai būtų žmogus, ar gyvūnas, ar augalas, yra įsikūnijęs Kosminio proto atspindys, jo simbolis.
Įvaizdžiai kasdienybėje: nuo vaikiškų pasakų iki įmonės logotipo
Jei kada skaitėte pasakas vaikams, tikriausiai pastebėjote tam tikrų archetipų (įvaizdžių) bei simbolių pasikartojimą vienu ar kitu pavidalu. Vaikai šį simbolių bei mitinių būtybių pasaulį pasakų karalystėje priima tiesiogiai, yra jautresni emociniam fonui, lengvai susitapatina su veikėjais. Simbolis šia prasme perduoda emociją, ugdo vaizduotę, kūrybingumą, padeda geriau pažinti pasaulį. Žinoma, nauji laikai, nauji vėjai, tačiau esmė nesikeičia, ar ji būtų įvilkta į pasakos formatą, ar į animacijos, mokslinės fantastikos kino žanrą.
Turbūt kiekvienas vaikystėje turėjome savo mėgstamiausią žaislą, žaidėme savo išgalvotus žaidimus, panirdavo į fantazijų pasaulį. Tiek vaikai, tiek suaugę ir net gyvūnai pasąmoningai komunikuoja simbolių kalba per žaidimus. Geras pavyzdys būtų toks: jauna šeima su mažamečiu sūnumi poilsiauja prie jūros. Tėvai su vaiku pradeda statyti smėlio pilį. Vaikas, ieškodamas įdomesnių akmenėlių pilies takui, sumąsto sužaisti su savo keturkoju draugu žaidimą „Ak tie gardieji nematomi skanėstai“: užgniaužęs kumštį (kuriame nieko nėra) atneša šuniukui „maisto“. Šunelis „sušlamščia“ gardėsį. Tada vaikas iš kibirėlio išsitraukia kitą „skanėstą“ – šuo ir jį praryja. Tuomet abu tekini atskuodžia prie statomos smėlio pilies ir tęsia šeimos „projektą“ – galingos karalystės, kurioje gyvena pačios keisčiausios būtybės, statybos darbus.
Nuo pasakų ir žaidimų pasaulio persikeliant į „praktiškesnius“ dalykus, apsidairykime po savo darbovietę ar panaršykime internete. Štai, tarkim, esate įmonės X tam tikrų Y paslaugų konsultantas. Ant jūsų švarkelio įsegtas ženklelis su įmonės X logotipu, jūsų vardu, pavarde bei užimamomis pareigomis. Pasibaigus darbo dienai, išsitraukiate ženklelį, geriau jį apžiūrite, tada „pagūglinate“ norėdami įminti, ką reiškia būtent toks įmonės ženklas. Oho. Pasirodo šis simbolis turi ilgą istoriją. Net maginę. Nors ir daugybę tūkstantmečių „koreguojamas“, vis tik, išliko toks pat reikšmingas, kaip ir gilioje senovėje. Funkcija išliko ta pati – atnešti materialią sėkmę ir klestėjimą. Toks simbolis perduoda mistinio turinio informaciją. Juo tikima, jis turi filosofinę potekstę, lengvai atpažįstamas, juo „užprogramuojama“ įmonės sėkmė, jis turi galios teigiama linkme paveikti ateitį. Panašiai ir atsirado Steve Jobs įkurtos informacinių technologijų bendrovės „Apple“ – brangiausio prekės ženklo (prakąsto obuolio) pasaulyje pavadinimas: „Tai turi būti atpažįstama ir artima žmonėms. Kad pamatę, jie galėtų pasakyti: oho, aš to noriu. Apple. Pažinimo vaisius. Tai paprasta, bet turi ir filosofinę potekstę“. (Ištrauka iš filmo „Jobs“, 2013).
Asmeninės ir kolektyvinės pasąmonės kalba
Taigi, jau matome, kokį poveikį mums daro kasdien sutinkami įvaizdžiai – be jų negalėtume apsikeisti informacija, palaikyti komunikaciją, daryti vienokius ar kitokius pasirinkimus, ar paprasčiausiai pasinerti į žaidimų bei pasakų erdvę. Dabar pažvelkime dar toliau – o iš kur tie visi simboliai, tas visuotinis sutarimas bendrauti simbolių kalba, kyla? Pasirodo, atsakymas glūdi mūsų pasąmonėje. Ten glūdintys simboliai ryškiausiai atsiskleidžia per sapnus.
Remiantis šveicarų psichiatru-psichologu, analitinės psichologijos pradininku Karlu Gustavu Jungu, egzistuoja kelios pasąmonės formos – asmeninė (gana ribota) ir kolektyvinė pasąmonė – šaltinis, jungiantis su praeities kartomis, neišmatuojama gelmė, talpinanti per amžių amžius sukauptas žmonijos žinias. Iš šio šaltinio, per sapnus iškyla tam tikri archaiški simboliai, senoviniai pavidalai, net dievai. Tačiau, anot K. G. Jungo, sapną derėtų analizuoti individualiai žmogaus gyvenimo fone, atsižvelgiant į jo gyvenimo būdą, patirtį, problemas, kamuojančias mintis.
Tad asmeninės ir kolektyvinės pasąmonės vaizdiniai kyla iš pasąmonės srities – Kosminio proto žinių saugyklos, kur slypi nepertraukiamas ryšys tarp visko, kas gyva, bei begalinė informacija apie kiekvienos egzistuojančios dalelytės unikalumą ir dvasinį tapatumą, ar tai liestų Žemę, ar Kosmosą.
Tačiau tai nėra jokia ezoterika – mes bene kiekvieną dieną nuveikiame ką nors „simboliško“. Štai Senovės Graikijoje du artimieji ar draugai atsisveikindavo sulaužydami molinę lentelę į dvi dalis, o tada pasidalinavo. Tai būdavo jų „simbolonas“ (tai, kas sujungta), tam tikras skiriamasis draugystės ženklas, tarsi abiems molinės lentelės dalių savininkams primenantis tą abipusį ryšį, jei jie vėl susitiktų ir dalys sutaptų. Remiantis Helmut Hoffman mokslo studija „Simboliai mūsų gyvenime“ tokį ar panašų, bene magišką abiems pusėms priimtą ženklą galima paaiškinti kaip ketinimą pasąmoningai palaikyti tvirtą abipusį ryšį, „sutvirtinti“ jį molinės lentelės vaizdiniu.
Ryšys su senove
Žmonija per ilgus savo gyvavimo metus yra sutelkusi daugybę žinių, paremtų pasaulio stebėjimu, protėvių patirtimi bei vidine intuicija. Visos šios žinios buvo reikalingos ne tik siekiant perprasti dangaus kūnų sąsąjas su gamtos ritmais, prisijaukinti garbinamus dievus atnašaujamomis aukomis, totemų stulpuose, skulptūrose, piešiniuose, taip sudarant tam tikrą „sutartį“, kad būtų geras derlius ir palankios sąlygos pratęsti giminę. Nuo pat savo pradžios, žmonija, pasitelkdama simbolių kalbą, kėlė egzistencinius klausimus, kaupė tautosakos lobyną, kūrė mitus, pasakas ar alegorijas, atskleidžiančias žmogaus žemiškosios kelionės problemas, bandė įminti gyvenimo ir mirties rato, pasaulio dėsnių prasmę ir jų ryšį su anapusine realybe. Apie tai byloja ir seniausiųjų protėvių urvuose randami priešistoriniai piešiniai.
Baltiškų simbolių tyrinėtoja Rasa Ambrazajienė simbolį priskiria poezijos, muzikos, pasakos, vaizduotėms sritims, kadangi jis išeina už medžiagiško pasaulio ribų. Tačiau tauta, praradusi ryšį su senovės protėvių dvasia, su amžinojo Medžio šaknimis, apkursta širdyje, todėl ji tampa abejinga besaikiam medžių kirtimui, šventųjų akmenų tylai, nykstančioms tradicijoms ir apskritai savo istorijai. Mokslininkė šią mintį pagrindžia anksčiau minėto K. G. Jungo įžvalga, jog modernieji laikmečiai, kultivuojantys vien tik proto galią ir atmetantys pasąmonės srities neįmenamas paslaptis, dvasinę kolektyvinę žinių saugyklą priskiriant pseudo reiškiniui, atvėrė skaudžią takoskyrą tarp senųjų archetipinių vaizdinių magiškos galios ir gamtos reiškinių tapatumo.
Mandalos ir Pasaulio medžio simboliai
Ką bendro turi rytietiškoji mandala ir senovės tautose vaizduotas Pasaulio medis? Ogi tai, kad šie du plačiai paplitę simboliai turi tą pačią kosmogoninę reikšmę.
Mandala (sanskrito kalba pažodžiui maṇḍala reiškia „ratas“, „centras“) dažniausiai yra apskritimo (kosmoso simbolis) arba kvadrato formos (Žemė) geometrinė kompozicija, simboliškai išreiškianti tam tikrą dvasinę, psichologinę ar kosminę tvarką. K. G. Jungas mandalą priskyrė tam tikram archetipiniam modeliui, kuris padeda žmogui susitelkti į save, savo pasąmonę – vidinės visatos centrą. Mandalos (piešimo, meditacijos ir t.t.) terapija tarsi iš naujo sudėlioja, sulygina, suvienija žmoguje viską, kas išsibarstę aplink šį jo vidinį centrą. Tad šis archetipinis vidinės (ir tuo pačiu esantis tampriame ryšyje su visu kosmosu) visatos įvaizdis savyje talpina didžiulę galią, kuri ne tik atskleidžia asmenybės unikalumą, bet ir atveria užslėptus pasąmonės klodus.
Pasaulio medžio motyvas, kaip ir mandala, išreiškia universalią pasaulio koncepciją. Pasaulio medis laikomas kaip kosminės ašies, mediatoriaus, tarpininko, mitinio tilto arba atramos tarp šio ir kito pasaulio vaizdinys. Pasaulio medis visatą padalija į tris zonas: viršutinę (dangus), vidurinę (žemė) ir apatinę (požemis). Arba pagal laiko ar elementų suvokimą: praeitis – dabartis – ateitis, ugnis – žemė – vanduo, ir taip toliau. Baltų kultūroje medžiai buvo itin garbinami, net tapatinami su žmogaus sandara: išreiškė ir tris pagrindines kūno dalis: galvą, liemenį, kojas, ir tris stichinius elementus: ugnį, žemę, vandenį. Štai kaip humanitarinių mokslų daktaras, profesorius Algirdas Girininkas vaizdingai pateikia šio kosmogoninio medžio kilmę: „Pasak lietuvių mitologijos, Pasaulio medis augęs ant kalno, kur teka devynios upės, pamaryje, pasaulio krašte, ant nugaros kažkokio gyvūno, sukūrusio pasaulį, arba jis kilęs iš dvynių: šviesos ir tamsos“.
Mandalos ir Pasaulio medžio ypatinga reikšmė ta, jog šie universalūs tūkstantmečius bylojantys įvaizdžiai ne tik apjungia pasąmonę, padeda žmogui „sugauti“ chaotiškas Kosmoso mįsles, jas įdaiktinti vienu ar kitu pavidalu, bet ir sakralizuoja gamtinį pasaulį, leidžia kiekviename medyje, akmenyje, gyvūne, debesyje, lietaus laše įžvelgti kosmogoninį vientisumą, dievišką vyksmą, vieną kalbą, kuri jungia, o ne atskiria, siekiant naudos, moko pagarbos, o ne išniekina gamtos tylą, kelia dvasią, o ne žemina neatsakingu elgesiu – patologišku vartojimu ar aklu teršimu kadaise buvusių šventųjų giraičių.
Pamąstymui
Apie iškreiptas simbolių interpretacijas bei atitinkamai atliekamus destruktyvius veiksmus iki šiol diskutuojama, ieškoma tinkamų sprendimų, ar tai liestų religinio pobūdžio fanatines tiesas, ar asmeninių įsitikinimų klejones. Tačiau, galbūt didžiulė problema tame ir slypi, jog visuomenė, nors ir ugdoma tolerancijos vienu ar kitu klausimu, sunkiai geba įžvelgti Pasaulio medžio ašį, kadangi šis simbolis tapo panašus į komunikacijos tinklais apkarstytą eglutę, kuri savo „pažangiomis“ išmaniosiomis lemputėmis užgožia gyvą saulės šviesą. Bei taipogi panaši į kažkur išdžiūvusioje žemėje styrančią nuplikusią eglę, kur dėl iškreiptų vertybių klestint kultūriniam ir psichologiniam terorui, neįmanoma nusigauti į vidinį Visatos centrą ir iš tiesų išvysti, kad eglę reikia palaistyti ne tik vandeniu, bet pagarba kitam – žmogui, gyvūnui, medžiui, dangui.
Visur mus supa simboliai, kurie nuolatos kalba – perduoda informaciją, emociją, asociaciją, potekstę, lemia kasdienius pasirinkimus (pirkti šios ar kitos markės automobilį, to ar ano prekinio ženklo kompiuterį), padeda komunikuoti su vidiniu ir išoriniu pasauliu. Nepriklausomai nuo to, ar mums tam tikri simboliai yra priimtini, ar ne, jų esmė nesikeičia, jei tai veda į vidinę harmoniją bei atvirumą aplinkai.
Galiausiai, kas geriau išlaikys tąją darną, jei ne nuo senų senovės mums perduodami simboliai, savyje talpinantys seną kaip pasaulis išmintį? Šią mintį puikiai užbaigia tokie Rasos Ambrazajienės žodžiai: „Tautai, nepraradusiai ryšio su senove, su amžinai gyva savojo Medžio šaknimi, besiskleidžiančiai kartu su jo šakomis, lapeliais bei žiedais ir gebančiai regėti dvasios aukštybių Paukščius ant jo viršūnės, nereikėtų rūpintis dėl ateities. Sveikas medis visuomet duos sveikus vaisius“.