Kai prieš dvejus metus gavau dovanų žymiojo Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo Vilhelmo Storostos-Vydūno knygelę „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“, nė nenumaniau kaip vėliau, vėl iš naujo skaitant Vydūniškąjį žodį, prasiskverbiantį ir pro patį kiečiausią apsnūdusios sąmonės luobą, atrasiu daugiau, nei galėjau tikėtis. Kadangi knygelė parašyta pasibaigus karui, 1945 metais, po didžiojo šviesuolio patirtų itin sunkių išgyvenimų – bado, skurdo, žiauraus smurto, kūrinys prasideda nuo apmąstymų apie pamatines visų žmonijos karų priežastis. Jau čia atsispindi Mažosios Lietuvos mąstytojo nepalaužiama dvasia – po visų patirtų sunkumų jis taip pradeda knygelę: „Visos paskutinių laikų patirtys supo mane ir skatino kaip nors tai apreikšti, kas bent keliuose žmonėse galėtų sužadinti pastangas sieloje gyvesniais tapti, susivokti Didžiajame Slėpinyje“. Tad su tikslu geriau susipažinti su šia šviesia asmenybe, apsilankiau Vydūno kultūros centro muziejuje Kintuose, Šilutės rajone.
Kintai – Vydūno idėjinio kelio pradžia
Kintai – nedidukas miestelis, rami ir graži vietovė prie Kuršių marių, – šiaurinėje dalyje plyti Kintų miškas ir Kintų botanikos draustinis, o pietryčių pusėje driekiasi Nemuno deltos regioninis parkas. Taip pat Kintų miške verta aplankyti apie 18 metrų aukščio Didžiąją Kintų tują – antrąją pagal aukštį Europoje (didesnė tuja Europoje žinoma tik Šveicarijoje). Kelerius metus gyvendamas šioje vietoje, kurioje 20-metis jaunuolis Vilhelmas pradėjo savarankišką gyvenimo kelią – mokytojavo bei vedė mokyklos vedėjo giminaitę Klarą – Vydūnas pakeitė savo įpročius ir nusibrėžė kūrybinį bei idėjinį gyvenimo kelią, kitaip tariant, čia Vilhelmas Storosta tapo Vydūnu. Studijuodamas indų filosofiją, sustiprino nusilpusią sveikatą (vaikščiodamas po pušyną, palei Kuršių marias, darė kvėpavimo pratimus „plaučiama vėdinti“), pradėjo maitintis vegetariškai, daryti jogos pratimus, suformavo savitą pasaulėžiūrą. Čia, anuomet buvusioje mokykloje, Vilhelmas Storosta mokė vaikus lietuvių kalbos, geografijos, kūno kultūros, vokiečių kalbos.
Unikalios ekspozicijos
Šio kultūros centro internetinės svetainės kamputyje patalpinta Vydūno citata „Pats sau būk šviesuliu“ geriausiai tiktų pirmą įspūdį apie apsilankymą muziejuje apibūdinti: plakate išvydus skaidrias lyg tyro vandens mąstytojo akis, šalimais stūksančią arfą, kuria grojo filosofas, pasinėrus į fone grojančios arfos skambesį, bei iš toli apžvelgus parašytų jo darbų kolekciją, užlieja sunkiai paaiškinamas visaapimantis lengvumas ir skaidrumas. Muziejaus mažame kambarėlyje „įsigyvenusi“ Vydūno arfa primena savitą šio žmogaus idėjų ir minčių simbolį, bei stebina tuo, kad ji išliko, kuomet, kai jau po karo, Vydūno bute apsigyvenusio naujo gyventojo A. Blinikovo sandėliuke kilo gaisras. Ugnis prarijo beveik viską, bet arfos nepalietė. Ji liko toliau savo dvasia žadinti, įkvėpti, sujudinti tas stygas žmogaus sąmonėje, kad jo gyvenimas nušvistų, kad jis suklustų Vydūniškam žodžiui it aukštesnių sferų, viršbūtiškajai muzikai.
Tik įėjus, iš pradžių galima peržiūrėti vaizdo medžiagą, ištraukas iš Detmoldo, Vokietijos, kur šis šviesuolis savo trobelėje praleidžia paskutiniuosius gyvenimo metus. Šalia ekrano eksponuojama iš praeities žvelgianti pomirtinė Vydūno gipso kaukė ir galvos skulptūra. Tai ne tik suteikia tam tikro mistiškumo, bet ir įrodo, kad vokiečiai vertino šį didį žmogų, kadangi tuo metu buvo tradicija žymiems žmonėms daryti tokias kaukes antropologiniams tyrimams. Toliau dairantis po nediduką muziejų, lankytojai gali pasiskaityti plakatuose pateiktą Vydūno gyvenimo istoriją, peržiūrėti nuotraukas. Taip pat akį patraukia išlikusios teatro afišos. Vydūnas buvo vyriausias choro dirigentas, yra išleidęs tris dainų rinkinius, rašė muziką, žodžius. Kūrybišką filosofą galima laikyti dainų švenčių pradininku – šventės buvo rengiamos ant Rambyno kalno, Klaipėdoje. Savo kurtus spektaklius – misterijas, vizijas, Vydūnas išpildydavo su kaupu ir palikdavo nemažą įspūdį. Mąstytojas mėgo Rambyno kalną, ten jis ir trimitu grodavo, ir kontempliuodavo. Galiausiai žvilgsnis nukrypsta link eksponuojamo buvusio 200 litų banknoto, ant kurio buvo pavaizduotas Vilhelmas Storosta, sidabrinės monetos, išleistos jo 150-osioms gimimo metinėms, ir žinoma, Vydūno raštų kolekcijos.
Išminties lobynai
Didžiojo mąstytojo plati pasaulėžiūra ir Indijos išmintimi pagrįsta filosofinė sistema ėmė formuotis jau ankstyvoje vaikystėje. Kaip pasakojo muziejaus darbuotoja Asta, Vydūno namuose galėjai rasti įvairių knygų, kadangi tėvas buvo misionierius – mokytojas. Vilhelmas mėgo leisti laiką tėvo bibliotekoje, susipažino su sanskrito, lotynų, graikų kalbomis, jį užbūrė senosios indų pasakos, o jau daug vėliau ir išvertė garsųjį senovės indų epą „Bhagavat Gita“. Per savo gyvenimą šis didis šviesuolis sukūrė per 60 kūrinių. Asta akcentavo, jog vienas žymiausių mąstytojo filosofo bei teosofo veikalų buvo „Sąmonė“: „Gydytojai psichoterapeutai, ar tie kurie yra skaitę šią knygą, nieko gilesnio šitoje srityje nėra skaitę. <…> Vydūnas gyveno taip, kaip rašė“. Taip pat buvo išskirtas kitas žymus veikalas „7 šimtmečiai lietuvių – vokiečių santykių“, kuris buvo uždraustas hitlerininkų. O tiems, kas domisi sveikata ar ieško alternatyvių būdų sveikatai sustiprinti, rekomenduotina paskaityti knygelę „Sveikatą. Jaunumą. Grožę“, kurioje mąstytojas, remdamasis sukauptomis žiniomis bei patirtimi, išdėstė sveikatos filosofiją. Šias knygas galima ir nemokamai parsisiųsti „Vydūno draugijos“ internetinėje svetainėje.
Kadangi tuo metu trūko tokių kūrinių, kurie keltų tautos dvasią, Vydūnas ėmėsi dramaturgijos ir rašė apie tai, kas buvo aktualu tuo metu Mažojoje Lietuvoje, ką matė, bendraudamas su vietiniais žmonėmis: nutautėjimo problemą, žmogiškas ydas, girtuoklystę. Tuo laiku, kuomet dominavo vokiečių kalba, buvo vykdoma nuožmi germanizacija, Vilhelmas jautė, kas gali laukti lietuvių tautos, jam buvo skaudu, kad lietuvių kalba gali išnykti. Kintuose gyvendamas, dirbdamas, bendraudamas su žmonėmis, Vydūnas suprato, ką norėtų gyvenime veikti – išsikėlė sau tikslą – žadinti lietuvių tautą. Vydūnas pasižymėjo kaip stiprus dramaturgas – parašė nemažą dalį draminių veikalų. Tilžės lietuvių giedotojų draugijoje jis atliko ne tik choro dirigento, bet ir režisieriaus, ir scenografo, ir aktoriaus vaidmenis.
Meilė gimtajai kalbai
Kalbai Vydūnas skyrė ypatingą reikšmę. Kadangi jis buvo praktinės filosofijos atstovas – tai, ką skelbė, taikė tiek savo kūryboje, tiek kultūrinėje veikloje ir asmeniniame gyvenime daug nuveikdamas gimtosios kalbos vardan. Vydūnui kalba – tai lyg medžiui šaknys. Joks žmogus negali vystytis kaip asmenybė ar tuo labiau dvasiškai augti, jei jis atsižada savo kalbos, ją iškraipo, sudarko. Kalba yra tautos šaknys arba bendras kraujas, kuris tekėdamas mūsų kūnuose perduoda per tūkstantmečius įgytas protėvių žinias vis kitoms kartoms, kad pasiektume dvasinę brandą tiek asmeniškai, tiek, kaip tauta. Beje, senas lietuvių kalbos ryšys su sanskritu išreiškia ne tik gelmeniškąją žmonijos išmintį, bet ir žymi lietuvių kalbos unikalumą, savitumą. Vydūno raštų kalboje, kurioje taikytas savitas tautinis raidynas, atsiskleidžia Mažosios Lietuvos archajiškumas bei kalbos grožis. Nors Vydūno raidynas buvo nepriimtas, skaityti jo kūrybą nėra sunkiau, atvirkščiai – toji kalba savo unikalumu leidžia nešamai žiniai pasiekti gilesnius sąmonės sluoksnius.
Pojūčių ir Vidinio Tilsmo kambariai – galimybė geriau pažinti save
Kai ištyrinėję išminties lobius pasuksime į kitą kambarėlį, kuriame stovi keletas senoviškų mokyklinių suolų, su mokykline lenta, ant kurios užrašytas lietuviškas žodis „Labas – Namas“ sanskrito kalba, gali apimti jausmas, jog dalyvauji Vydūno pamokoje. Šį įspūdį sustiprina kitoje pusėje eksponuojami du didžiuliai plakatai, tarp kurių pakabinta fotodrobė – mąstytojo nuotrauka. Viename plakate pateiktas talentingojo rašytojo įkvepiantis eilėraštis „Esmi“, kitame – piešinys „Visuma ir žmogus“ apie žmogaus grubiąją ir subtiliąją sandarą iš jo knygos „Slėpiningoji žmogaus didybė“. Ten galiausiai prieisime Vidinio Tilsmo kambarį ir kitą patalpą, kur pateikta ekspozicija „Pamatyk-Išgirsk-Paliesk-Pajausk“.
„Pamatyk-Išgirsk-Paliesk-Pajausk“ – tai pojūčių kambarys, pojūčių edukacija, kur gali užmerktomis akimis iš naujo „užčiuopti“ smėlį, akmenukus ir kitus su gamta susijusius dalykus, užuosti, prisiminti, atspėti kokios nors žolelės kvapą. Taip ir pateikti užrašai: „Žemės paviršius turi visam kam teikti gyvybės kvapą“, „Susitikdama su pasaulio turiniu, oda savo priemonėmis tą turinį tarsi sijoja ir leidžia jam tiek paveikti kūną, kiek jo sveikatai ir išlikimui tinka“. Šis kambarys leidžia iš naujo susimąstyti apie pojūčių reikšmę kasdieniame gyvenime, prigimtinį ryšį su gamta.
Vidinio Tilsmo kambarys – Vilniaus Dailės akademijos studentės Eglės Bačianskaitės projektas – šviesos ir garso instaliacija, kurioje save išvysi gyvatų (subtiliųjų energijų) spinduliuose. Menininkė, remdamasi originalia knygos „Sveikata. Jaunumas. Grožė“ Vydūno iliustracija, grindyse suprojektavo LED lempų šviesos instaliaciją, kuri įsijungia lankytojui tik įėjus į patalpą. Išoriniame rate, ilgieji spinduliai simbolizuoja „Dvasią-Sielą, Esmingąjį aš“, viduriniame rate žvaigždutės įprasmina „Minčių gyvatą, Protavimo aš“, centriniame rate puslankiai žymi „Jausmų gyvatą, Kintantį aš“. Viduje įmontuotas ekranas, kur šviesų rate galima save stebėti. Tai – unikali patirtis. Kai ramios muzikos ir gamtos garsų fone žvelgi į save ne kaip į kūną, o kaip į kitą substanciją, kuri tave stebi, jautiesi sugrįžęs į save, ten kur tavo centras, šerdis, slėpinys, gelmė, grožė. Kaip toji didi, galbūt daugiau nei šimtą metų skaičiuojanti Kintų Didžioji tuja, taip čia jautiesi stiprus savo paties slėpinyje.
Kūryba – nuolatinis vyksmas
„Tauresnio žmoniškumo užtekėjime“ perskaičiau tokią įžvalgą, jog Kūrybos galios žmoguje niekada nenustoja veikti, žmogus gali keisti savo likimą bet kurioje situacijoje: filosofas akcentuoja, kad išmintingiausieji visuose tik gera mato, tik gera apie kitus kalba, tik gera linki. Tik tada žmonija taps dvasiškai turtingesnė, kai nustosime save aukštinti ir peikti kitus, kai pradėsime tarnauti ne savo pačių kūno ribose, o bendram tautos gėriui. Didysis mąstytojas mato dar toliau: pasaulis ir Visata yra nuolatinis vyksmas, o ne tik esamas. Žvelgiant bendrai, Vydūnas regi taurumą žmoguje ir gimtojoje kalboje kaip nuolatinį vyksmą – kad ir kokioje sąmonėje žmogus būtų, galiausiai kiekvienas savu keliu prieis tą šviesą, iš kurios išėjo į šį pasaulį.
Tad apibendrinus, tokiomis didžiojo mąstytojo mintimis ir kartu palinkėjimu sau ir kitiems, geriausia užbaigti šį šviesų apsilankymą Kintuose: „Prašau visagalio, kad būtų su Jumis ir stiprintų Jūsuose kilnų žmoniškumą, kad būtut kaip lietuviai ir kitiems pavyzdys, kuris ragina eiti tauresniu žmoniškumo taku“.
Rekomenduoju pažiūrėti:
Tilsmo kambaryje: https://vimeo.com/265978588
Išminties mylėtojas: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013687838/isminties-myletojas-dok-apybraiza-apie-vyduna#wowzaplaystart=0&wowzaplayduration=3038000